Nekromantijos klaidu riba

– Studijuoju magu, baigiu klase. Laikykite, kad siuo atzvilgiu jums labai pasiseke.

Vieno zvilgsnio i padara pakako, kad dingtu noras buti sarkastisku. Ir as nebijojau mirties – atvirksciai, net tikejausi, kad ji mane ismus is bedos. Taciau kai mirtis – ir net su zmogiska sypsena – labai arti, tada apie mirties nauda galvoti neimanoma. Ir as nelabai noriu buti… praryta. Tai visiskai neteisinga mirtis.

– Ar gali ji nuzudyti, Elrik?

Jis taip pat atsigreze i padara ir guztelejo peciais.

– Tikrai galiu tave iskaudinti. Ji labai bijo sio gaisro. Bet kol jis reks, kiti begs.

– Ka tada turetume daryti?

– Nieko. Ramiai miegam iki ryto. Ji arba visiskai isnyks, arba taps silpnesne dienos sviesoje – tada as lengvai su ja susitvarkysiu. Ir tada einame pas nekromanta.

– Ne!

– A-ah… Na tada as iseisiu ryte ir paliksiu tave cia. Ar galite susidoroti su silpnu kabliu?

Buvau kupina pykcio:

– Atrisk man rankas!

– Taigi, ar manai, kad tai pades? – vel nusijuoke. Koks jis – kad ir kas benutiktu, vis juokiasi?

Si karta nerupestingai pazvelgiau i atidengusius padaro dantis:

– Atrisk rankas, nes skauda. Ir gali atsirasti kraujo stagnacija. Nuvezti mane pas savo nekromanta amputuotomis rankomis?

Jis netikedamas surauke antakius:

– Vadinasi, sutinkate?

– Vadinasi, nepalikai man kito pasirinkimo.

Elrikas patenkintas linktelejo galva, istrauke is bagazines maza asmeni ir nukirpo virves. Trindamas sustingusius delnus atsisedau ant zemes:

– Na ir kas dabar?

– Dabar miegok, nepazistamasis. Miegoti. Kablys i rata nepateks, o ugnis neleis jam susalti.

Jis iskart atsigule ant zemes, pasikiso ranka po galva ir po keliu minuciu pradejo knarkti. Stengiausi nekreipti demesio i staugiancia butybe vos uz dvieju zingsniu ir taip pat atsiguliau. Salta ir nejauku, bet vargu ar cia mirtinai susalsi. Ji uzsimerke. Atrode, kad Taishka ka tik pasirode – ji vis dar tyliai sedejo:

– Aciu, Ol! Na, tai mus abu isgelbejo… Nekromantas pades! Ir jei jis pasirodys esas piktas, tada mes mirsime ramia sazine.

– Tu isprotejai? As pasakiau siam nieksui daug nesamoniu. Jis mus isves is cia, tada vel pabegsime.

– Tu esi isprotejes!

– Uzsiciaupk! Zinai, Tanjukh, tu per daug kalbi apie tai, kas esi!

«As tiesiog noriu gyventi…» mano kambario drauge atsiduso ir vel susnibzdejo.

Atsakydama tik sukandu dantis. Taip turi buti… ne! Ar jie negaletu manes perkelti pas koki siaubinga kari? Vis tiek buciau vienisas, bet bent jau nebutu taip nepatogu ji vadinti partneriu.

* * *

Kai tik uzmigau, atsimerkiau. Aplink tylus pypsejimas, duslus balsai is koridoriaus. Pats graziausias, mieliausias mano sielos atgimimas! Bet si karta nenorejau cypioti is dziaugsmo. Taciau ji negalejo atsispirti ir mostelejo i vidu apsiziurejusiai slaugei. Ji iskart dingo ir po minutes grizo su Dmitrijumi Aleksandroviciumi. Kaip ir pirma karta, jis pirmiausia pazvelge i visus pypsincius monitorius, o paskui i mano veida. Jis kalbejo dar rimciau nei anksciau:

– Blogos zinios, Olga. Vel koma, o balai nepasikeite. Daugiau nei tris valandas. Ir as vis dar nezinau priezasties. Panasu, kad tau teks kuri laika pabuti mano kompanijoje.

Nusisypsojau jam – placiai ir nuosirdziai. Jis tikriausiai nustebo ir atsisedo ant salia esancios kedes. Jis siek tiek nusilenke:

«Olga, tau reikia kazka suprasti», – staiga prie taves priejo reanimatologe. «Ryte pasitarsime ir tikrai rasime priezasti». Bet as jau aptariau tavo atveji su keliais kolegomis – ir visiskai niekas nesupranta, kas tau darosi.

– O kas cia blogo, Dmitrijau Aleksandroviciau?

Jis atsiduso.

– Zinote, yra toks dalykas – medicinine intuicija. Ji man saukia, kad tau viskas gerai. Ziuriu i tave ir negaliu saves itikinti, kad tu serga. Tokiu zydinciu veidu siame kambaryje dar nemaciau», – liudnai nusisypsojo jis. – Ir dar yra savoka – medicinine klaida. Galbut niekada nieko nerasime, bet turi buti priezastis…

Man pavyko susidaryti kitokia nuomone apie viska, kas vyksta:

– Dmitrijus Aleksandrovicius! As tau kai ka pasakysiu, tik nesijuok! Tiesiog uzmiegu – ir ta akimirka pabundu kazkur kitur. O kai ten uzmiegu, cia ir pabundu. Ir mano galvoje yra sis mazas kudikis, kuris be galo snekuciuojasi.

– Nesuprantu, kur tu pabundi?

«Kitoje vietoje… Su… kabliukais…» garsiai nuskambejo net juokingiau, nei maniau.

Gydytojas skubiai atsistojo ir vel pazvelge i pypsinti aparata:

– Ryte pakartosime kompiuterine tomografija. Pirmajame vaizde auglys galejo buti praleistas. Tik neissigaskite, jei stadija ankstyva, vadinasi, ji visai pagydoma.

– Smegenu auglys? – Neketinau panikuoti, tik patikslinau.

– Regos ir klausos haliucinacijos kartu su nepaaiskinamomis komomis… Net nebezinau, ka galvoti. Bet dar karta patikrinkime.

Kokia tikimybe, kad jis teisus? Man nieko neatsitiko – ar visa tai tik projekcija, kad mano smegenis suede vezys? Jei tureciau rinktis, verciau buciau kitame pasaulyje su nekromantais ir gakomis. Zinoma, neilgam.

– Dmitrijus Aleksandrovicius, – susukau, kai gydytojas jau buvo isejes is kambario. – Ar gali duoti man ka nors, kad nemieguciau? As niekada nemiegojau!