Nekromantijos klaidu riba

Tayishka rektelejo ant manes, as negalejau to suprasti: arba jai patiko sis variantas, arba ji nezinojo zodzio «eksperimentai» reiksmes. As galvoju laikytis savo pyragu, kaip siuloma. Kas surisa jaunai merginai rankas, bet neturi koju? Ji spyre anti tarp jo koju, o kai jis aimanuodamas susilenke per puse, uzdejo ta pacia peda jam ant veido. Elrikas krito atbulai, o as pasinaudojau momentu, kad isiverzciau i tamsia tankme.

– Gakis tave suvalgys, kvaily! – susvilpe jis paskui mane.

Bet as begau ir begau. Ignoruodamas ir jo perspejima, ir Tayishkos cypima. Taigi tegul ji leidziasi eksperimentams, kai busime apgyvendinti. O as cia ramiai mirsiu ir gyvensiu be patirties sirdziai brangiame reanimacijos skyriuje.

Laimei, visada buvau aktyvus – taip pat ir sportavau. Nors ir nepateko i olimpine komanda, ji vis tiek sugebejo atsitraukti nuo nepasiruosusios persekiotojos. Ji sustojo tik tada, kai pradejo nepakeliamai deginti plaucius. Ji prispaude nugara prie medzio ir nuslydo ant zemes. Nubrozdinimai, i kuriuos nekreipiau demesio begdama, dabar buvo visiskai jauciami. Laimei, bent akys nepazeistos, turint galvoje, kad suristomis rankomis braidziu po naktini miska, vos apsviesta menulio.

Kazkodel Tayishka viduje verke. Ji turejo buti issigandusi, kvaila.

– Neverk, Tanyukh! – guodesi. – Atrodo, ju nebera! Jei musu draugas neturi suns uosles, jis vargu ar ji ras.

«Ne del to as verkiu», – sumurmejo ji. «Dabar gaki mus praris – niekas nesuzinos».

– Palauk, – nesupratau. – Ar norejai eiti pas senuka eksperimentuoti, mano pamisusi mergele?

– Kodel nenoretum? Visada bus laikas mirti. O nekromantai gali buti labai malonus…

Nerekiau vien todel, kad bijojau patraukti ne karta juos minejusiu zmoniu demesi. Siu butybiu dar neisivaizdavau, bet jei jos yra nors kiek maziau malonios nei kitos sio pasaulio butybes, tai verciau atideti pristatyma. Ir Tayishka toliau aimanavo ir aimanavo:

– Kas dabar? Jei pasieksime ryta, kur eisime toliau? Atvyksime i sostine begediskais marskiniais? Taip, as mieliau cia mirsiu, nei isgyvenu tokia geda.

– Taigi mirti.

– Taigi as mirsiu!

– Mirsta!

– O, prisiminiau! Turiu meiluze… O jei pas ja ateisime, ar viska nuosirdziai paaiskinsime? Oi!

– Ar tai tas pats idiotas, kuris tave pasodino ant zirgo?

– Na taip!

– Nezinau, kaip i tai atsakyti.

– Taigi eikime pas ja!

– Ar turite ypatinga nepadorumo forma, Tanjukai? Ji nuzude tave maziau nei pries diena! O dabar atrodysime taip: «Sveika, ponia! Mes tokie beprociai, kad net po mirties atejome tarnauti tavo kvailumui! Ne, kodel iskart apalpote?

– Ka turetume daryti, Ol? – ji eme dar stipriau verkti.

– Isgyvenk, Tanyukh. Kai tik su tuo susitvarkysime, pradesime ieskoti budo, kaip issiusti mane namo taves nenuzudydami.

– Taigi stai ko mums reikia, kad pamatytume nekromanta! – ji vel susijaudino.

– Sakiau, kad pirmiausia isgyvenk. Ar tau sunku girdeti?

Ji neatsake, taip pat gaudydama osiancius garsus jos kryptimi. Kazkur labai toli trukinejo sakos ir garsas vis artejo. Pasokau ant koju, tikedamasi, kad mus surado tik Elrikas – bandysiu dar karta su juo susidoroti. Taciau Taishka pacioje pradzioje nuzude vilti:

– Kabliukas! Tiksliai sakau – kabliukas!

– Kokia gaka? – Esu pasiruoses uzduoti si ilgai uzsitesusi klausima.

– Visada alkanas vaiduoklis! Labai greitas ir labai stiprus. Kabliuka galima atremti tik liepsnosvaidziu. Ji mus praris, Ol…

Puikiai. Ir mano rankos taip pat suristos uz nugaros. Gal bandys pabegti? Taciau «labai greito» apibrezimas buvo painus. Ir tai teisinga. Garsas augo kaip viesulas – pries kelias sekundes jis atskriejo is toli, dabar buvo girdimas labai arti. Is tikruju kaip lektuvas, lekiantis per krumus. Ir po kurio laiko pamaciau…

Padaras sustojo per tris zingsnius nuo manes ir nusisypsojo. Ji tikrai nusisypsojo tikra zmogaus sypsena! Ir nieko, kas juda keturiomis, su staigiais suoliais. Ir gerai, kad ant jos kuno nera drabuziu. Gaka buvo vyras! Iskreiptas su baisia grimasa, visiskai plikas, bet zmogiskas! Sis vaizdas pasirode baisiausias, koki as kada nors maciau. Pabaisa turi likti pabaisa! Ir tikrai nesisypsok…

Kai padaras pradejo letai judeti i prieki, as negalejau to pakesti. Patraukiau i sona, net negalvodama, kad nepabegsiu. Galbut, atvirksciai, as jam tik sukelsiu jauduli. Bet as negalejau nusiraminti. Uz nugaros isgirdau salta riaumojima. Pastebejusi priekyje ugni, ji nuskubejo link jo. Ji persoko per melyna sviesa, sustojo ir apsizvalge, ar nera zmoniu. Pamaciusi Elrika, ji lengviau atsiduso. Jis neatrode issigandes ar iskvepes. Jis netgi sunere rankas ant krutines, kad sustiprintu pasitikejima savimi. Ji apsidaire – pamaciusi ryskia juostele, jai buvo lemta svirduliuoti. pauosciau. Tada ji sliauze kartu. Elrikas pakele ranka ir perkele ja per ora – tarsi piestu pirstais – ir nusidrieke melynos ugnies ruozas. Jis priejo prie manes ir uzbaige rata. Sprendziant is to, kad gaka nustojo sypsotis ir dabar nervingai sokineja, sios kliuties jai nepavyko iveikti.

– Kaip tu mane radai? – Man truko kvapo.