Nekromantijos klaidu riba

Jis tik linktelejo galva. Bet kiek veliau pagaliau isprasiau slaugytojos suplysusios knygos ir buvau pasiryzes kuo ilgiau istverti.

* * *

Arciau ryto akys uzsimerke pacios.

– Tanyukh! – susukau mintyse, kad bent pokalbiu save pralinksminciau. Taciau mano mergina neatsake. – Tanya, kur tu?

Ir vel tyla. Ar tikrai isgaravo? Bet ji turejo buti su manimi pries pora valandu. Perskaiciau dar kelis puslapius, paziurejau i lubas, supratau, kad labai greitai pasiduosiu ir vel skambinau – si karta garsiau ir griezciau:

– Tanya!

– Na? – sumurmejau nusivylusi.

Patyriau nusivylimo banga, bet bandziau mastyti be atviro susierzinimo:

– Kur seklos?

– As cia buvau. As miegojau.

– Miega?!

Kazkodel sis faktas mane labai supykde. Kol as cia imu repa visiems, miega svarios sielos parazitai?

«As miegojau», – si karta jos balsas skambejo patenkintas. – Nemanau, kad ankstesniame gyvenime tiek miegojau tiek, kiek dabar.

Mano pasipiktinimas neturejo ribu:

– Oho! Ka, pasirodo, as visai netureciau miegoti?

– Neprisiek, Ol, – susitaikomai susnibzdejo Taiiska. – Gal uzmigsiu uz mus abu. O gal jau laikas pailseti judant… Na, pripazink – visada pabundi laimingas.

Kas tiesa, tas tiesa. Jau supratau, kad nors ir issekes, vos uzmiges ir pabudes ju siaubingame pasaulyje, jauciuosi kitaip – tarsi is tikruju buciau miegojes astuonias valandas. Ir vis delto dabartinis uzduociu paskirstymas man nepasiteisino, todel nusprendziau ipilti zibalo i ugni:

– O jus net nepabudote, kai iejo Dmitrijus Aleksandrovicius?

– Dmitrijus Aleksandrovicius… – istrauke Taiska. Vien is jos tono tapo aisku, kad pataikiau i reikiama vieta – mano kambario draugei gydytoja labai patiko.

– Na taip. Jis mane pakviete i pasimatyma… Taip ir pasake, padarysim ryte MRT ir eikime i pasimatyma.

– Pasimatyme? – reke ji manyje ir tarsi suplojo rankomis.

Kaip naivu! Ir net i galva neateina, kad esame reanimacijoje, o nuo pirmo pasimatymo su bet kuo mane gali atskirti visas auglys… Bet po to jau megavausi pasaipomis:

– Taip. Karietoje sako: paimsiu ir pakelsiu. Ir as jam pasakiau: ka tu kalbi, Dmitrijau Aleksandroviciau, as ne tas tipas, kuris antra susitikimo diena sestu i vezima…

– Oi, – nusivyle Tayishka. – Bet tam tikra prasme, zinoma, tu teisus… Nors aisku, kad tai kilnus ir padorus zmogus. Is geruju nekromantu.

Idomu, kodel ji tai pamate? Su juo visa laika apsikeiteme keliomis frazemis. Jis gali buti ne mandagus arba, priesingai, gali buti mandagiausias vyras ir daugiavaikes seimos tevas. Taciau mano naivaus kvailo proto veikimas taip placiai nepasiteisino. As tiesiog susijaudinau:

«Ir jis taip supyko del mano atsisakymo: jo akys spindejo aistra, prakaitas ant kaktos…

– Momentine aistra? – Netikejau, bet ji apsidziauge bet kuriuo atveju.

– Aistra, aistra… Prieina prie mano lovos ir sako: «Tu busi mano, brangioji Olga! Su valia ar be!

– Oho… Ten miega moteris. Ar jis tikrai tai pasake nepazistamo zmogaus akivaizdoje?

– Taip, ji yra komos busenos. Pagalvokite, kad kitame pasaulyje… Taigi, jis iseina zvelgdamas savo rudomis akimis – as suslapau vien paziurejus i ji…

– Kalbeti apie?

– Na… Man patiko jo isvaizda. O jis nusimeta paklode, nuplesia man drabuzius ir sukrauna ant manes. Is pradziu dar rekiau ir priesinausi, bet jis mane nutilde buciniu. Ir tada as nustojau priesintis. Ji nusimete kojas per pecius ir taip aimanavo, kad seseles ibego i kambari, paraudo ir tuoj isbego… Bet zinai ka, Tanyuha, musu nuostabusis nekromantas ten nebaige! Ir jis tai uzbaige uz mane…

– Liaukis! – staiga supyko Tajiska. – Uzteks!

– Ko uztenka? Man neidomu pasakoti?

– Ar imanomas toks nepadorumas?.. Tarsi… Kol as miegojau, tu buvai cia… aimanavo?

– As vis dar dejuoju! Jis pazadejo grizti magnetinio rezonanso tomografijai – dar karta padarysime, sako, tik apversk mane…

– Uzteks!

Ji buvo tokia pikta, kad net negirdejo, kaip as juokiuosi. O as jau juokiausi garsiai, nors bandziau ranka uzsidengti burna, kad seseles tikrai neisgirstu ir neiskviestu psichiatro. Del tam tikru priezasciu Taishka visiskai prarado savo ribas:

– Tai… kaip? Visiskai negarbinga… o tu… kaip kokia kurtizane?

– Kurtizane? – nustojau juoktis. «Jie tikrai tave isvare cia, kol tu miegojai!

– Lengvagalve kurtizane!

– Tu, Tanjukh, rinkis zodzius…

– Kaip kitaip ziureti i tokius dalykus?

– Tu tiesiog piktas, kad jie taves nepazadino.

– Misko baltosios dvasios! Tada buciau visiskai sudeges is gedos! O jei kudiki nesiosime su jumis? As apie tai negalvoju, lengvai… Olya?

Galejau sustoti ir pripazinti, kad meluoju. Bet tai virsijo mano humoro jausma:

– Nenesiosime, Tanyukha, iskvepk. Mes… apsisaugojome gumos magija.

– Kaip?

– Gumos magija. Jie traukia ji ant varpos. O varpa, jei nezinai, tai penis, na… vyro lytinis organas, kuris auga tarp vaikino koju.

– O, – pertrauke ji vos supratusi ir tuoj pat nutilo.

Galbut ji ten apalpo. Taciau linksmybes truko neilgai: po kokiu desimties minuciu vel norejosi miego. Ausra jau buvo uz lango. Dar pusvalandis ir prasides nauji tyrimai bei diagnostika. Bet nemanau, kad istversiu pusvalandi…

– Tan… Tan, tu vel miegi? Pasikalbek su manimi arba as uzmigsiu.