Nekromantijos klaidu riba

Oho, atrodo, kad naujienos cia greitai sklinda. Paaiskejo, kad pseudo-Dmitrijus Aleksandrovicius jau zinojo apie viska, kas nutiko. O gal net tycia atsiunte Elrica, tikrai zinodamas, kad piktadariai ateis pagalbos? Jei taip… oi, saltkretis.

Elrikas vis dar buvo greitas. Akimirka mintyse paskaiciavau ir sugalvojau:

– Man tiks du simtai monetu, pone Sciacca.

– Ir vel gerai. Dabar eik.

Elrikas atsiduso is palengvejimo, bet as panikavau. Teisingai, tiesiog viska galima ismokti lyginant! Dabar jis man atrode bent kiek pazistamas. Taip, nemalonus ir nepatikimas, bet zmogus, kuri pazistu nuo vakar! Neturejau proto jegu leisti sau tokia prabanga. Taigi ji impulsyviai sugriebe jo alkune:

– Zmones!

Jis vel pazvelge man per peti, tada i mane. Jis uzdejo ranka man ant pirstu ir, sugriebes juos, istrauke is rankoves. Isspausta:

– Atsijunkite, Olga Sergejevna. Dabar eik pats.

Ir jis vos nenubego prie isejimo, galiausiai uztrenkdamas duris. O apie mano nesibaigiancius elektros energijos tiekimo sutrikimus jis kliento nepranese. Taigi jis puola atsiimti atlygi ir sutvarkyti kojas.

Ikveptas. Ji iskvepe. Ji letai apsisuko. Ji isplete akis, bet nieko nesake.

– Sveika, Taiska.

Neatsake. Kazkas cia negerai. Is pradziu pati issiaiskinsiu, o tik paskui ja pataisysiu – ar as Taiska, ar ne tik Taiska. Priesais mane stovejo zmogus, neturintis nieko bendro su Dmitrijumi Aleksandroviciumi. Storas, pritupes senukas, galva zemesne uz mane, visiskai plikas. O veidas… veidas atrode kaip bjauri neandertaliecio karikatura. Amzius sunku pasakyti: gal penkiasdesimt ar daugiau, bet be rauksliu. Bet yra bjauri sypsena. Nelaukdamas mano reakcijos, jis zenge zingsni i prieki. As kruptelejau, bet neatsitraukiau.

– Zinoma, tu manes neprisimeni. Vaikysteje sirgote…

Atrodo, kad jis kalbejo ta pati, ka as jau zinojau. Bet tuo metu as klausiausi nustebusios Tayishkos:

– Tai ne jis! Ne jis!

Nenuleidau nuo jo akiu. Ji uztikrintai jai atsake:

– Jis, Tanai. Paziurekite atidziau ir klausykite. As nesuprantu, kas vyksta, bet tai turi buti jis.

Jo tamsiai rudos akys buvo vienintelis jo aspektas, kuri galima pavadinti grazia. Ir tai buvo visiskai tos pacios akys, kurias maciau reanimatologe. Pati Tayishka pasiurpo tai pastebejusi ir nutilo. Vel turesite pasiimti repa vienam:

– Pone Sciacca, – tikiuosi, teisingai prisiminiau jo varda, bet jis manes nepataise, todel tesiau: – Kokia tikimybe, kad ta pati vaikystes liga mane uzklupo jusu malone?

Vyras surauke antaki. Atrode, kad jo sypsena tapo kiek kitokia – vietoj karikaturiskos paniekos laselis nuostabos. Ir ziurekite siek tiek atidziau:

– Isivaizdavau tave visiskai kitokia.

– Isivaizduoju, kad ir tu kitokia, – pasakiau to neprarasdama. – Bet vis tiek?

Jis nesiruose atsakyti i mano klausima:

– Viska suzinosite laiku. Siandien galite atsipalaiduoti. Jusu kambarys laukia taves.

– Kas bus rytoj?

Jo tamsios akys spindejo, bet balsas skambejo taip pat aksomiskai:

– Tu visai ne tokia, kokia isivaizdavau. Is viso.

Vos sekundei pasukau i atviras duris, pro kurias iejo slampineja mergina, tada vel pazvelgiau i pasnekova… pasnekovo jau nebuvo. Tuscia sale ir ne vienos sielos. Mano pasaulyje tokie «nekromantai» vadinami «burtininkais» arba, tiksliau, «buffons», ir vargu ar sie zodziai tures pagarbia potekste. Ir vis delto nemalonus siurpulys nubego per nugara.

Tarnaite paprase manes sekti paskui ja. Is pradziu nekreipiau demesio i jos balso monotonija, nes buvo galimybe pabendrauti bent su vienu potencialiai normaliu zmogumi:

– Koks tavo vardas?

– Galite vadinti mane kaip tik norite arba visai neskambinti. Bet jei jums butinai reikia vardo, tada Maruska», – sake ji vienoje pastaboje.

Pasiklydau:

– Gerai… Maruska. Kiek laiko cia tarnauji?

Ji neatsake. Galbut ji pati tylejo, o gal jai tiesiog buvo uzdrausta su manimi bendrauti… Taciau labiausiai glumino jos be galo duslus balsas, ir as neketinau pasiduoti – privalejau bent kai ka issiaiskinti.

– Ar tavo seimininkas malonus, Maruska? – vel tyla atsakant. – Ar Elrikas daznai uzsuka? Ar pazisti Elrica?

– Zinoma, – nustebino ji mane, pagaliau nusiteikusi praverti burna. «Elrikas del savo seimininko daro smulkmenas ir yra daznas siu namu svecias.

– Ar tau patinka cia buti?

Ir vel tyla. Mes nuzingsniavome begaliniu koridoriumi. Dabar sito zmogaus apgailetina isvaizda nuves mane prie reikiamu duru ir paliks be atsakymu? Na, as neturiu. Suemiau ja uz peties ir atsigreziau i save, kartodamas klausima:

– Ar tau cia patinka, Maruska?

Ir ji sustingo. Mergina buvo gana jauna ir grazi, bet akys buvo… tuscios. Negalejau sugalvoti geresnio apibrezimo. Net tustesnis uz tuscia jos balsa. Suemiau ji tvirciau, kai supratau si nemalonu supratima, ir papurciau:

– Maruska!

– Taip, Tayishka. Ar net gripas?

Koks siaubas… Lele? Uzprogramuota tam tikriems atsakymams? As staigiai iskvepiau ir bandziau kalbeti ramiau:

– Priversiu tave atsakyti i mano klausimus, o kas dar? Kiek laiko tu buvai siuose namuose? O gal tau neleidziama atsakyti?