Nekromantijos klaidu riba

«Kodel, tai imanoma», – ji pazvelge i mane nuobodu melynu stiklu. – Tiesiog nematau prasmes. Apie septynis simtus metu.

– Kiek?!

– Apie septynis simtus metu.

Nors rankos drebejo, iniciatyvos atsisakyti neketinau. Veliau visada galite issigasti suprate.

– Tu gyveni septynis simtus metu?!

– Ar as gyvas? ji atrode paskendusi mintyse. – Na, galima taip sakyti. P. Sciacca nemegsta padeties pasikeitimo, todel pasiliko visus nuo pat pradziu su juo buvusius tarnus.

– Iseiti? – Manau, supratau to, kas buvo pasakyta, prasme. – Jis tave prikelia, ar ka?! Kiek kartu jis jus prikele, kol nustojote atrodyti kaip gyva butybe?

– Tik viena, – monotoniskai atsake tarnaite. – Bet lordas nemegsta triuksmo ir skandalu, todel is dalies mus atidave. Kam emocijos, jei gali dirbti ir be ju?

Man tiesiog truksta zodziu. Ir Tayishka viduje virto akmeniu. Mes net negalejome to aptarti vienas su kitu. Mano kambarys pasirode mazas ir gana jaukus, jei man rupi komfortas. Plati lova, spinta su alyvine lempa, spinta… Bet vos tik Maruska isejo, nuejau prie lango. Ten sodininkas apkarpo sakas, cia moteris toliau sluoja taka, tolumoje prie tvoros porele ka nors pjauna… Na ka, jie visi tokie patys zombiai? Prisikele bejausmes marionetes, kurios genejo, pjauna ir melze septynis simtmecius is eiles? Ji apsivijo rankomis, bandydama sustabdyti salti. Netgi gakiu visuomene dabar neatrode tokia baisi – padaras bent jau mokejo sypsotis ir visai zmogiskai juokesi! O tie vaikstantys lavonai… Ne, isterike manes nepavadinsi! Taciau viskas viduje siek tiek drebejo nuo suvokimo, kad aplink mane nera ne vienos visiskai gyvos sielos, isskyrus pati seimininka. Dabar bijojau – labiau nei bet kada. Pajutau tikra, skausminga baime, kuri ateme jegas ir vilti.

Zinojau, ka turiu daryti. Atsigulkite, eikite miegoti ir praleiskite laika normaliu zmoniu kompanijoje! Kad tik neisprotetu ir bent is dalies priprastu prie minties. Bet as ilgai metydavausi ir sukiodavausi ir negalejau nusiraminti. P. Sciacca yra mazdaug septyniu simtu metu. GERAI. Bent jau Elricas nemelavo, kai pavadino ji senu. P. Sciacca nemegsta triuksmo ir skandalu. GERAI. Taip pat ne itin megstu skandalus, bet visada esu pasiruoses kelti skandala, jei nuo to priklausys mano savijauta. Ponas Saka isgyde mazaja Tayishka, kad dabar ji… Neisivaizduoju, kam jam jos reikia. Bet koks tai turi buti tikslas! Galbut jis kazko is jos tikisi… o jei gaus, tai gal pades man isspresti mano problema. Apie ka jis pats dar net nezino. GERAI. Kol kas apie tai, kad Tayishka tikrai nera Tayishka, geriau nekalbeti. Kas zino, kaip si informacija paveiks musu bendra biografija…

4 skyrius

Dmitrijus Aleksandrovicius sedejo ant kedes, kakta idejes i rankas. Kai tik atsimerkiau, pypsejimas is kaires siek tiek paspartejo. Nenustebes jis pazvelge i mane, tada i monitoriu ir vel i mane. As nusisypsojau.

– Sveika, Olga. Lazinuosi, kad tu tiesiog pabusi. Be jokios pagalbos. As laimejau ginca.

Taip, tas pats balsas. Tik balses vos pastebimai trumpesnes ir tone nera paslepto gylio.

– Sveiki, Dmitrijus Aleksandrovic. Ar tavo pamaina nesibaige?

Jis linktelejo. Man pavyko suvokti, kad mano pasaulyje praeina mazdaug tiek laiko, kiek as praleidziu kitame. O dabar turetu temti. Reanimatologas i mano klausima neatsake, kazkaip nenaturaliai ramiai pradejo kalbeti apie ka kita:

– Si karta beveik astuonios valandos. Jusu kraujospudis ir sirdies susitraukimu daznis sumazes, bet nieko kritisko. Visiskai nereaguoja i dirgiklius. Nera reakcijos i vaista. Tu tiesiog iseik ir grisi.

– As zinau. Ar taip nerimauji, nes nerandi priezasties?

Jis staiga atsistojo, paliko mano lova ir sustingo priesais langa. Pakeliui pastebejau, kad lova, ant kurios anksciau miegojo moteris, dabar tuscia. Dmitrijus Aleksandrovicius kalbejo lygiu tonu:

– Ar as nerimauju? Ne, Olga. Turiu darba, kuriame laikui begant nustoji jaudintis.

– Tai kodel tu cia, nes tavo pamaina jau seniai baigesi?

Atrode, kad jis manes negirdi:

«Mes visada pasiruose, kad slaugytoja atbegtu ar paskambintu… pasakykite kazka panasaus i: „Pacientas is trecio mire.“ Arba „Pacientas nuo antrojo inksto sugedo.“ Arba: „Ei, Dim, padareme viska, ka galejome“. sianakt, bet mes ji praradome.» Ar supranti, Olga?

«Ne», – pajutau jo zodziu svori ir is tikruju bandziau tai suprasti.

– Ir as pasiruoses. Priesingu atveju as tiesiog negalejau to pakesti. As pasiruoses, kad man kas nors paskambins ir pasakys: «Padareme viska, ka galejome, bet…“. Neverkciau, neiciau i laidotuves ir po poros menesiu pamirsciau varda. Ar zinote, kodel gydytojas, kalbedamas su seima, neuzmezga akiu kontakto? Taigi jie nepastebes, kad paciento mirtis ju tikrai nesunaikina. Jis jau galvoja apie kita ligoni, taciau yra priverstas kelias minutes stoveti koridoriuje su seima ir daryti viska, kad jie nematytu jo akiu.