Nekromantijos klaidu riba

Nekromanto namas, tiksliau, jo dvaras, nebuvo panasus i siurpia viduramziu pili. Ir butent to pasamoningai buvo tikimasi. Nieko tokio. Ganetinai grazus is tolo, poros aukstu pastatas, pastatytas zemumoje, buvo didziulis ir visai negasdinantis. O pries ji esantis zydinciu obelu sodas nepadejo apsunkinti situacijos. Vienintelis dalykas, kuris mane trikde, buvo auksta tvora. Kuo arciau, tuo labiau ji slepesi, o be zydinciu obelu ir gana maloniai atrodanciu dvaru liko tik be galo auksta tvora. Kodel, galima paklausti, aptverti nama tokia apsauga, jei nera ko slepti? Ir jei tai nera budas uzkirsti kelia neatsargiam liokajui ar atsitiktiniam sveciui. Sios mintys negalejo nesijaudinti, o busimas susitikimas dar nezadejo nieko linksmo.

Prie vartu stovejo sargybiniai – du vyrai, atpazine Elrica ir abejingai jam pamojave ranka. Zinoma, nieksas nemelavo, bent jau apie tai, kad cia dirbo ne visa darbo diena. Girgzdedami prasivere vartai ir mus ileido. Nuleidusi galva skubejau pasivyti Elrica ir stengiausi nekreipti demesio i zvilgsnius. Taciau mano isvaizda publikai paliko teise bent jau nustebti.

Ir dar vienas netiketumas: sen bei ten buvo zmoniu viduje. Vieni dirbo sode, kiti slave takus. Bent jau man tai suteike vilties, kad ziaurumai cia nevyksta nuolat. Ar neimanoma ismokyti tiek daug zmoniu tyliai stebeti ziaurumus? Arba as tik guodziau save ta mintimi. Tayishka, kuri ilgai tylejo, staiga susnibzdejo:

– Bijau, Ol… Nesuprantu, kodel taip bijau…

– Taip. Laiku – man jos nebuvo gaila. – Net keista, kad tu issigandai dabar, o ne po to, kai tau buvo nupjautas trecias mesos gabalas.

– Bet nekromantai gali buti malonus, ar ne? – Ji manes neguode, guode save.

– Lazinuosi, kad yra. Stai kodel jie vadinami nekromantais, kurie isvertus is senoves graiku kalbos reiskia «geranoriskas filantropas».

– Kas yra malonus?

– Turetum uzciaupti Tanjuka. Su jusu pagalba iveikeme sia netvarka.

Elrikas sugriebe mane uz rankos ir patrauke i prieki. Namuose, kur is pradziu buvo didziule ir jauki svetaine, po to kazkokiame prieskambaryje – jau tamsesnis, kitas prieskambaris, po posukio, dar vienas, galiausiai istume i prieskambari. Taip pat didziulis, bet tai neturi nieko bendra su pirmojo kambario komfortu. Aplink pilkos akmens sienos, akmeninis stalas ir akmenines kedes. Ir ne sielos. Kai apsidairiau, uz manes suskambo durys. Staigiai pasisukau ir uz manes stovi besisypsantis Elrikas.

«Tai malone, kurios manes paprase mano pusbrolis ponas Sciacca».

– Matau. Puiku, Elrik. As laukiau taves, Tayishka. Laikas grazinti skolas.

Ir vos pries sekunde nebuvo ne vieno, is kur dabar skambejo balsas. Bet as nepasisukau – sustingau. Musu bendra samone su Tayishka iskart sukure vaizda. Dmitrijus Aleksandrovicius, labai panasus i nekromanta nuo vaikystes… Nekromantas, kuris pries daugiau nei dvidesimt metu uzregistravo Taiska kaip skolininka… Ir tas balsas, per daug panasus i Dmitrijaus Aleksandroviciaus balsa… As tiksliai zinojau, kieno veida, ka pamatyciau apsisukes. Ir man nerupi, kad Elrikas apibudino kazkoki senuka. Is kur man zinoti, kaip jie cia islaiko jaunyste?

Bet kol jie kalbasi, laikas susivokti.

– Kiek as tau skolingas uz sia paslauga, Elrik?

«Trys simtai monetu, pone Sciacca, kaip sutarta», – dar placiau nusisypsojo mano pagrobejas.

«Sutareme, kad priziuresite savo pusbroli ir butinai busite salia, kai jam reikes pagalbos. Sutareme, kad nedelsdami pranesite man apie suteiktas paslaugas ir nesvarstysite kitu variantu. Ir mes nesutareme, kad savo radini nesite per miska.

Galbut nekromantas mokejo skaityti mintis arba tiesiog gerai pazinojo Elrika, nes taip tiksliai atspejo. Bet vaikinas akimirka tik pazvelge i mano sakos suzalota veida ir guztelejo peciais:

– Pasveriau variantus, kad tik nereiketu pacios merginos. Niekada nezinai! Ir mes taip pat begome per miska pries mano valia. Paklauskite apie tai savo mergeles, pone.

«Tayishka negalejo nuo manes pabegti». Visas jos likimas buvo suplanuotas taip, kad ji cia atsidurs. As siunciau tave tik tam, kad suvaldyciau ir paspartinciau tai, kas neisvengiama.

Dmitrijus Aleksandrovicius, jei juos palyginsite, zodzius istare ne taip istemptai. Jis nepridejo viskozinio aksomo savo balsui – jis tiesiog pasake zodzius. Nekromantas turejo savo kalbejimo buda, bet balsas buvo toks pat. Jei sie du yra skirtingos asmenybes, kaip Tayishka ir as, galiu sulaukti labai nemaloniu staigmenu.

– Bet ji bande! – atkakliai pakartojo Elrikas ir akivaizdziai susirupino. – Prisiekiu ant pirmojo antkapio! Ji mane trenke… ir taip skubejo… kazkaip ja radau! Ir isgelbejo mane nuo gaki!

Ar as netureciau zinoti, kad si karta jis sake tiesa? Taciau nekromantas, matyt, buvo isitikines kazkokia savo versija: Tayishka, ant begalinio dekingumo sparnu, buvo priverstas skristi i jo glebi. Ir skristu, jei netrukdyciau. Taigi tam tikra prasme jis neklydo. Elrikas isbalo.

– Pone Sciacca! Vykdziau tavo nurodymus su visu uolumu, koki tik galejau, prisiekiu…

«Uzteks», – net balso nepakele pasnekovas. – Kiek paemete is tu neismaneliu, kurie ji prikele?