Kosmoso robinzonai

Knygoje buvo kalbama apie Tilirą, apie pabaisas, apie katastrofas, ledinį šaltį ir siaubą… Dabar ji saugoma Juniono mieste, kur mano anūkas Anri ir Vzliko anūkas, „sužmogintas” ssvisas Hojis, stengiasi ją iššifruoti. Tą knygą parašiusios būtybės veikiausiai atskrido iš artimiausios išorinės planetos, kurią pagal analogiją su senosios Saulės sistemos Marsu pavadinome Ariu. Gal dar sulauksiu dienos, kai mūsų anūkai įmins tą paslaptį. Bet tegul jie pasiskubina!

Mano anūkai! Mūsų nubrėžtas kelias, kuriuo jiems lemta eiti. Padarėme viską, ką galėjome, tačiau liko dar daug neišspręstų problemų, o tarp jų — dvi svarbiausios.

Pirmoji — dviejų protingų būtybių rasių koegzistavimo vienoje planetoje problema. Galimos tik trys išeitys: žmonių sunaikinimas — ji mums būtų baisiausia; ssvisų sunaikinimas — šito nieku gyvu nenorime; ir, galiausiai, visų išmintingiausia — pripažinti ssvisus lygiateisiais piliečiais ir įtraukti juos į Laisvųjų Telo Respublikų Sąjungą. Kol kas tam priešinasi amerikiečiai, bet mes viliamės, kad ir jie įgaus proto. Man šis klausimas jau seniai aiškus. Ssvisai tokios pat protingos būtybės kaip mes, o kai kuo netgi pranašesnės. Kad ir matematinis Hojio traktatas — tik nedaugelis žmonių sugeba jį perprasti!

Ir antroji problema — dviejų protingų būtybių rasių koegzistavimas tos pačios saulės sistemos planetose, jei ateiviai iš Paslapties salos išties buvo atskridę iš Ario. Tarkime, jie vėl apsilankys Telo planetoje, mums dar nespėjus užkariauti Kosmoso! Tokiu atveju išties pravartu turėti tokius sąjungininkus kaip ssvisai.

EPILOGAS

Štai ir viskas. Mano pasakojimas baigtas, aš tik ką sudeginau juodraščius. Solis jau leidžiasi, danguje spindi Helijas. Pro savo namo langus Kobalt Sičio pakraštyje matau laukus, kur siūruoja dar žali kviečiai. Mano proanūkis Žanas grįžo iš mokyklos. Praskriejo lėktuvas, ir vėl viskas nutyko. Gatvėse ssvisai prancūziškai šnekučiuojasi su žmonėmis. Dabar Kobalt Sityje dvidešimt penki tūkstančiai gyventojų. Iš mano kambario matyti observatorija, stūksanti Paryžiaus kalno viršūnėje; ten mano dėdei nusišypsojo laimė nuodugniai ištyrinėti Arį, pasitelkus didįjį teleskopą, kurį prieš keturiasdešimt metų visgi pergabenome čionai. Štai po langu praėjo Mišelio anūkė Martina — iki skausmo, iki ašarų panaši į mano Martiną, tik šitoji blondinė… Ji ir mano anūkas Klodas… Beje, ne man kalbėti apie ateitį. Ateitis priklauso jums, Telo Respublikų Sąjungos piliečiai…