Kosmoso robinzonai

Tuo tarpu santykiai su amerikiečiais šlijo toliau. Pirmas rimtas kivirčas kilo dėl eskadrinio kanadiečių minininko, kuriame tarnavo Kanados prancūzai. Nusprendę apsigyventi su mumis, prancūzai, žinia, panoro atsiplukdyti ir savo laivą. Amerikiečiai pradėjo visaip jiems kliudyti. Galiausiai atidavėme jiems visą ginkluotę ir pavertėme minininką greitaeigiu krovininiu laivu.

Antrąja nepasitenkinimo priežastimi tapo mūsų atsisakymas drauge naudotis naftos telkiniu, slūgsančiu ssvisų žemėse šalia Tamsos viršukalnės. Amerikiečiams nestigo savų telkinių, tegul ir gilesnių. Bet dėl to nenorėjome be reikalo trikdyti ssvisų.

Ir galiausiai devintųjų Telo eros metų liepos penktąją įvyko incidentas.

Tądien, laikydamiesi sutarties, suteikiančios čiabuviams teisę nekliudomiems eiti per žmonių žemes, dešimt ssvisų norėjo kirsti rytinę amerikiečių teritorijos dalį, šioje vietoje ilgu pleištu įsirėžusią į jų asmenines žemes. Jie keliavo į mūsų postą Boljė, ketindami iškeisti žvėrieną į strėlių antgalius. Ir štai ssvisai įžengė į Ameriką, regint mūsų sargybiniams, budintiems poste kitame Dronos aukštupio krante. Staiga juos sulaikė trys ginkluoti amerikiečiai ir grubiai įsakė sukti atgal. Reikalavimas buvo idiotiškas, kadangi iki Boljė beliko šimtas metrų, o iki sienos kitoje pusėje — penkiolika kilometrų. Ssvisų vadas Avicas prancūziškai jiems išrėžė, ką apie tai galvoja. Įpykę amerikiečiai paleido tris salves; du ssvisus nukovė, du sužeidė, tarp jų ir Avicą, kurį paėmė į nelaisvę. Likusieji, be atvangos švilpiant kulkoms, perplaukė Droną ir apie įvykį pranešė posto viršininkui Pjerui Lefranui.

Norėdamas išsiaiškinti, kas ir kaip, Lefranas su ssvisais nusileido prie upės. Ir karčiai pasigailėjo! Iš kito kranto trenkė automato serija, nukaudama dar vieną ssvisą ir sužeisdama patį Lefraną. Įtūžę viršininko draugai atsakė dešimtimi raketų, kurios padegė ir sugriovė fermą amerikiečių pakrantėje.

Laimingo atsitiktinumo dėka mudu su Mišeliu tąsyk buvome netoliese. Paguldęs Lefraną ir sužeistus ssvisus į sunkvežimį, visu greičiu nušvilpiau į Kobalt Sitį. Nedelsdami sušaukėme parla mento ir Tarybos posėdį. Po balsavimo buvo paskelbta ypatingoji padėtis. Gulėdamas ant neštuvų, Lefranas nupasakojo įvykį, ir ssvisai patvirtino jo žodžius. Mes dar ginčijomės neišmanydami, ko griebtis, kai atėjo radiograma iš Ssvisų Tilto posto prie Vezerio: stebėtojai aiškiai girdėjo kovos būgnų trenksmą ir regėjo signalinių laužų dūmus, kylančius visoje ssvisų teritorijoje. Kažkokiu nesuvokiamu būdu Vzlikas jau žinojo, kas nutiko, ir dabar telkė savo karius.

Žinodamas kerštingą bei negailestingą ssvisų būdą, visų pirma pagalvojau apie izoliuotas amerikiečių fermas, išsidėsčiusias pasienyje. Kas laukia niekuo dėtų žmonių?! Pas Vzliką tučtuojau išskrido malūnsparnis su mano laišku, kuriame prašiau palūkėti vieną dieną o pats su likusiais Tarybos nariais puoliau į radijo stotį — norėjome kuo greičiau susisiekti su Naujuoju Vašingtonu.

Tuo tarpu atmosfera kaito. Stotyje radistas įteikė man naują radiogramą: eskadrinis amerikiečių minininkas apšaudė Vakarų uostą. „Temereras” ir „Siurkufas” į ugnį atsiliepė artilerijos salvėmis.

Dėl viso pikto buvo paskelbtas įsakas dėl visuotinės mobilizacijos. Lėktuvai su pilnais bakais ir koviniais komplektais buvo pasirengę kilti po pirmojo signalo.

Užmezgę ryšį, per radiją kreipėmės į amerikiečių vyriausybę, prašydami sustabdyti karo veiksmus ir pradėti derybas. Amerikiečiai sutiko. Mūsų uosto apšaudymas liovėsi. Beje, eskadrinis minininkas su džiaugsmu išsinešdino savais keliais, nes iš „Siurkufo” paleista radijo bangomis valdoma raketa sutrupino visą jo pirmgalį.

Mišelis, mano dėdė ir aš negaišdami sėdome į lėktuvą ir už pusvalandžio jau buvome Naujajame Vašingtone.

Derybos prasidėjo audringai. Amerikiečiai elgėsi taip arogantiškai, jog Mišelis buvo priverstas jiems priminti, kad be mūsų jie jau seniai būtų tapę jūros pabaisų grobiu ar mirę iš bado savo degalų pristigusiuose laivuose. Galiausiai buvo sudaryta tyrimo komisija, į ją pateko Džeinsas, Smitas, mano dėdė, aš ir Vzliko brolis Iscis. Abu amerikiečiai elgėsi ganėtinai kilniai ir pripažino savo tėvynainių kaltę — šie buvo nuteisti dešimt metų kalėti. Ssvisai kaip kompensaciją gavo dešimt tūkstančių plieninių strėlių antgalių.

Įdomu pažymėti, jog po šio incidento, kuris tik per plauką nesibaigė tragiškai, mūsų santykiai išsyk pasitaisė. Dešimtųjų metų pabaigoje jie tapo tokie draugiški, jog atsirado reali galimybė susivienyti į Laisvųjų Telo Respublikų Sąjungą.

Vienuoliktųjų metų sausio septintąją susirinko amerikiečių, kanadiečių, argentiniečių, norvegų ir prancūzų atstovų konferencija. Buvo sukurta ir priimta federalinė konstitucija. Ji kiekvienai respublikai suteikė plačią autonomiją, tačiau numatė vieną bendrą vyriausybę, kurios rezidencija tapo naujas Juniono miestas, pastatytas Dordonės ir Dronos santakoje, kaip sykis toje vietoje, kur kadaise nudobėme pirmąjį tigrozaurą. Aplinkinė dviejų šimtų kvadratinių kilometrų teritorija buvo paskelbta federaline žeme.