Kosmoso robinzonai

Tokių tyrinėtojų, kaip aš, buvo daug! Visi išgirdo viliojantį nežinomybės šauksmą. Tarkime, ką sakyti apie neprilygstamą Polio Brenžė ir Natanielio Gotorno žygdarbį? Jiedu dviese automobiliu leidosi į pietus, pakrante apvažiavo visą Senąjį Žemyną, už septynių tūkstančių kilometrų nuo Naujosios Prancūzijos sudaužė savo mašiną ir visgi pargrįžo namo pėsčiomis, įveikdami visus tuos tūkstančius kilometrų tarp galijotų, tigrozaurų bei priešiškai nusiteikusių genčių! O ką kalbėti apie kapitono Unseto, Mišelio uošvio, nuotykius? Jis su savo sūnumi Eriku bei trisdešimčia jūreivių per septynis mėnesius ir dvidešimt vieną dieną pirmąkart „Temereru” apiplaukė mūsų naująjį pasaulį!

Po dvidešimties metų mes su Mišeliu dar sykį aplankėme Paslapties salą. Ten viskas liko kaip buvę, tik smėlis dar labiau užnešė keistojo aparato nuolaužas. Mudu vėl įžengėme į kabiną, kur išdžiūvusi juoda ranka tebegniaužė valdymo svertą, ir ant grindų išvydome savo pėdsakus, išlikusius uždaroje patalpoje.

Keliaudami atgal, aplankėme Bokštų Miestą. Dabar su mumis plaukė Vzliko sūnus Ssiju, jo padedami pradėjome derybas su ssvi— sais, pažįstančiais plieną. Čiabuvių vadas parodė mums primityvias aukštakrosnes, kur ją lydė, ir po ilgų prašymų papasakojo mums legendą.

Prieš penkis šimtus suvirš Telo metų smėlėtoje pakrantėje kiek piečiau nuo dabartinės ssvisų gyvenvietės sustojo „valtis, kuri vandeniu plaukė pati”. Išjos išlipo trys keistos būtybės. Kai ssvisai sumanė jas sugauti, būtybės išvaikė užpuolikus, „svaidydamos liepsną”. „Ne trumpas strėlytes, kurios daro „bum” kaip jūsiškės, — patikslino vadas, — o ilgą žydrą liepsną!”

Po kelių dienų ssvisai užklupo atėjūnus nakčia ir paėmė į nelaisvę. Dėl tų būtybių gentyje kilo įnirtingas ginčas. Net nežinia, dėl kokios priežasties pusė raudonųjų ssvisų atsiskyrė ir išėjo į šiaurę. Tai ir buvo Vzliko protėviai.

Atėjūnai išmoko ssvisų kalbą ir išmokė juos lydyti metalą. Jie dukart gelbėjo sumenkusią gentį nuo slvipų, „svaidydami žydrąją ugnį”. Atrodė, kai jie visąlaik kažin ko laukia iš dangaus. Paskui ateiviai vienas po kito mirė. Prieš mirtį jie parašė didelę knygą, kuri kaip relikvija saugoma šventojoje oloje su kitais jų daiktais.

Paprašiau apibūdinti ateivius. Vadas negalėjo to padaryti, užtat nusivedė mus į šventąją olą. Ten vos gyvas senutėlis ssvisas parodė mums sienines freskas: jose buvo pavaizduotos trys juodos figūros — galvos ir kūnai panašūs į žmogiškus, tačiau rankos labai ilgos, nukarusios kone iki pat žemės, ir viso labo viena ryškiai apibrėžta akis kaktos viduryje. Jei greta pavaizduoti ssvisai buvo teisingų proporcijų, tų būtybių ūgis turėjo siekti bemaž pustrečio metro.

Paprašėme parodyti jų daiktus. Mums atnešė tris knygas metaliniais puslapiais — panašias į tą, kurią aptikome Paslapties saloje, kelis gana primityvius instrumentus bei liekaną ginklo, kuris „svaidė liepsną”. Tai buvo trys platėjantys septyniasdešimties centimetrų ilgio vamzdeliai, viduje iškloti platinos žvyneliais. Kituose galuose karančios laidų nuopjovos turėjo jungti vamzdelius su pradingusia dalimi. Matyt, ateiviai nepanoro palikti puslaukiniams ssvisams pernelyg galingo ginklo.

Ir galiausiai išvydome knygą, rašytą ant pergamento. Maždaug penkiasdešimt puslapių margino tokie pat ženkleliai, kokius matėme metalinėse knygose. Liūdnai pamaniau, jog vargiai kas nors įstengs juos perprasti, bet tuomet senasis ssvisas pareiškė, neva toji knyga rašyta jų kalba ir jis gebąs ją skaityti. Po ilgų įkalbinėjimų senolis paėmė knygą, gal net aukštyn kojomis, ir prodainiu užtraukė:

— Tiliras, Tiliras, Tiliras! Tie, kurie ateisite pernelyg vėlai, būkit pasveikinti! Mes tikėjomės iki paskutinio mirksnio. Dabar du jau nebegyvi. Mes niekuomet nebeišvysime Tiliro. Būkite geri ssvisams, jie mus priėmė svetingai…

Senis nutilo.

— Toliau skaityti nebegaliu, — po ilgos pauzės pridūrė ssvisas.

Man pavyko sužinoti, jog pirmąsias mintinai išmoktas knygos eilutes žyniai perduoda kits kitam iš kartos į kartą, o žodis „Tiliras” turėtų būti tarsi slaptažodis, jei ateivių gentainiai kada nors vėl išsilaipintų Telo planetoje.

Senolis man papasakojo, kad knyga buvo dviguba: pirmoji jos pusė rašyta ssvisų kalba, o antroji — ateivių. Kad ir kaip ten būtų, dabar turėjau neįkainojamą raktą, galintį padėti iššifruoti paslaptingąją knygą, tad kruopščiai ją nusikopijavau.

Kiek sykių vėliau susimąstydavau, palinkęs prie patamsėjusių puslapių su įmantriais ženklais! Kiek sykių apleisdavau kasdienius reikalus, kad Vzliko padedamas imčiausi vertimo! Bet man niekuomet nepakako laiko. Vargais negalais sudėliojęs atskiras frazes, tik sužadinau savo smalsumą, taip nieko ir nesužinojęs…