Sunkiausiai sekėsi spręsti klausimą dėl ssvisų medžioklės valdų. Čia amerikiečiai pademonstravo visą savo kietakaktiškumą! Tik po ilgų ginčų buvo priimtas įsakymas dėl mūsų sąjungininkų žemių neliečiamybės — ne vien raudonųjų ssvisų, bet ir kitų genčių, kurios sumanys prisidėti prie mūsų per artimiausią šimtą metų. Visos būsimos kolonijos, įkurtos naujose vietose, bus laikomos fede— ralinėmis žemėmis, kol jų gyventojų skaičius pasieks penkiasdešimt tūkstančių — tada kolonija gaus Laisvosios Respublikos statusą su teise leisti savus įstatymus.
Dvyliktųjų metų rugpjūčio dvidešimt penktąją įvyko pirmasis federalinio parlamento posėdis, kuriame mano dėdė buvo išrinktas pirmuoju Laisvųjų Telo Respublikų Sąjungos prezidentu. Pirmąkart suplevėsavo mūsų valstybinė vėliava — mėlynas baltas audeklas su penkiomis baltomis žvaigždėmis (jos atitiko respublikų skaičių: Naujoji Amerika, Naujoji Prancūzija, Argentina, Telo Kanada ir Norvegija). Valstybinėmis kalbomis paskelbėme dvi — anglų ir prancūzų.
Nenagrinėsiu anuomet priimtų įsakymų, jie veikia iki šiol, jūs puikiai juos žinote. Tik pasakysiu, kad armija, laivynas, aviacija ir ginklų gamyba buvo perduotos federalinės vyriausybės žinion. Žvelgdami toli į priekį, jai patikėjome ir atominę energiją, nes išauš diena, kai mes ir Telo planetoje įvaldysime tą galingą jėgą.
NUBRĖŽTAS KELIAS
Nuo tų laikų prabėgo penkiasdešimt metų. Taip, Telas sukasi nenuilsdamas!
Pirmus septynerius metus, kol prezidentu buvo mano dėdė, teko paaukoti organizaciniams darbams. Plėtėme geležinkelių tinklą — veikiau dėl ainių, nei dėl savęs, nes mūsų skaičius nesiekė nė dvi dešimt trijų tūkstančių. Beje, jis sparčiai augo. Gamtiniai ištekliai atrodė neišsemiami, laukai brandino stulbinančius derlius, ir šeimos darėsi vis gausesnės. Aš turiu vienuolika vaikų, ir visi jie gyvi; Mišelis — aštuonis. Vidutinę pirmosios kartos šeimą sudarė šeši žmonės, antrosios kartos — jau septyni. Podraug stebėjome stebėtiną žmogaus ūgio didėjimą. Pasak statistikos, mūsų senojoje Žemėje vidutiniu laikytas šimto šešiasdešimt penkių centimetrų ūgis. Maždaug toks ir buvo vidutinis prancūzas. O šiandien Naujojoje Prancūzijoje šis skaičius išaugo iki šimto septyniasdešimt aštuonių centimetrų, Naujojoje Amerikoje — iki šimto aštuoniasdešimt dviejų, o Norvegijoje — iki šimto aštuoniasdešimt šešių! Atsilieka tik argenti— niečiai bei jų grynakraujai ainiai — jų ūgis siekia šimtą septyniasdešimt vieną centimetrą.
Valdant kitiems prezidentams, amerikiečiui Kroufordui bei norvegui Hansenui, daugiausiai pastangų skyrėme pramonės vystymui. Pastatėme aviacijos gamyklą. Leidome jau įsisavintus modelius ir kūrėme naujus. Čia, Telo planetoje, amerikiečių inžinieriui Stounui pavyko įgyvendinti vieną idėją, kurią vaikinas brandino dar Žemėje, ir jo lėktuvas „Kometa” sumušė visus rekordus.
Be to, toliau tyrinėjome planetą. Likusią gyvenimo dalį praleidau nesibaigiančiose ekspedicijose, sudarinėdamas geologinius bei topografinius žemėlapius. Retsykiais dirbdavau vienas, kartais — su kolegomis amerikiečiais, o vėliau — su savo vyresniaisiais sūnumis: Bernaru, Martinu ir Žaku.
Apskridau visą planetą, plaukiojau kone visais vandenynais, kasinėjau visuose žemynuose bei nesuskaičiuojamose salose. Kokie stulbinantys atradimai teko mūsų daliai!
Beje, ir techniką turėjome tokią apie kokią negalėjo svajoti nei Kristoforas Kolumbas, nei Vaško da Gama!
Dusau ekvatoriuje, temperatūrai siekiant šešiasdešimt laipsnių, stingau abiejuose ašigaliuose, koviausi ar sudarinėjau sąjungas su raudonaisiais, juodaisiais bei geltonaisiais ssvisais, dar ne sykį stojau į kovą su „kalmarais” bei hidromis, kurios po senovei kėlė neįveikiamą siaubą. Ir visuomet greta manęs buvo Mišelis, o Maitina laukė namuose — kartais ilgus, labai ilgus mėnesius.
Padarytų atradimų šlovės negaliu priskirti sau vienam. Nedaug būčiau pasiekęs, jei ne ekspedicijose dalyvaujančių jūreivių bei lakūnų narsa ir sumanumas! Apie neįkainuojamą Mišelio pagalbą neverta nė kalbėti, didžiule parama buvo ir mano žmonos pasiauko
jimas: sugrįžęs iš trečiosios ekspedicijos, susirgau pavojinga pelkių karštine, kuri prikaustė mane prie patalo visam pusmečiui. Jei ne Martina, veikiausiai būčiau nusigalavęs. Mano ištikimoji Martina triskart lydėjo mane kelionėse ir nesiskųsdama dalijosi visais mūsų daliai tekusiais pavojais bei negandomis.