Kosmoso robinzonai

Po Mišelio mirties praėjo jau šešeri metai, o jūsų senelė Maitina, kaip visi žinote, mane apleido prieš trejetą mėnesių. Bet anuo metu nė neįtariau, kokie jausmai mus susies ateityje. Atvirai šnekant, su savo ganėtinai uždaru charakteriu būčiau pasitenkinęs vien dėdės ir brolio draugija — Menaro galima neskaičiuoti — ir tuos du iš anksto vertinau kaip nemalonų priedą. Nemalonų, nepaisant jų jaunatvės; o gal kaip tik atvirkščiai: būtent dėl jų jaunatvės! Mi— šeliui buvo trisdešimt, o Martinai dvidešimt dveji.

Apie pirmuosius artėjančios katastrofos požymius išgirdau liepos dvyliktą dieną šešioliktą valandą. Buvau beveik susiruošęs į kelią kai kažin kas paskambino į duris. Atidariau ir išvydau savo pusbrolį Bernarą Verilaką — jis, kaip ir aš, buvo geologas. Prieš trejus metus Bernaras dalyvavo pirmojoje ekspedicijoje Žemė-Marsas, o praėjusiais metais leidosi į naują tarpplanetinį skrydį.

— Iš kur atsiradai?! — sušukau.

— Iš niekur, — atsakė Bernaras. — Mes nenusileisdami praskrie— jome elipsine orbita anapus Neptūno. Nelyginant kometa.

— Per tokį trumpą laikotarpį?

— Polis puikiai pasidarbavo prie mūsų senojo „Ronio” — dabar jis įveikia du tūkstančius kilometrų per sekundę, ir kad nors kas!

— Skrydis buvo sėkmingas?

— Dar koks! Padarėme aibę stulbinančių nuotraukų. Užtat kelyje atgalios buvo riesta.

— Kažkas nutiko? Nesklandumai?

— Taigi ne. Mus kažin kur užnešė. Polis ir šturmanas-astronau— tas Klodas Romjė tikina, jog susidarė įspūdis, neva į Saulės sistemą įsiveržė materijos masė — didžiulė, tačiau visai neregima. Tiesa, Si— gurdas galvoja kitaip, o mūsų žurnalistas Rėjus Mak-Li tvirtina, kad pasišalinimo iš Neptūno orbitos proga mes mažumėlę padauginome ir todėl visi mūsų skaičiavimai niekam tikę.

Jis dirstelėjo į savo laikrodį.

— Šešiolika dvidešimt. Turiu eiti. Smagių tau atostogų! O kada susiruoši traukti su mumis? Kitas objektas — Jupiteris. Žinai, ten darbo pakaks ne tik dviems geologams! Išsirinksi tokią temą disertacijai, kokios dar nieks neregėjo. Na, tiek to, pasišnekėsime kitą sykį. Šią vasarą norėčiau aplankyti tavo dėdulę.

Durys užsivėrė. Jei būčiau žinojęs, kad mums jau niekada nelemta pasimatyti! Senis Bernaras… Ko gero, jis jau miręs. Dabar jam būtų devyniasdešimt šešeri. Tiesa, pusbrolis tikino, jog marsie— čiai sugeba kone dvigubai pailginti savo gyvenimo trukmę, tad, galimas daiktas, jis tebėra gyvas ir klajoja kažin kur kosmose. Bet

jei Bernaras būtų žinojęs, kas laukia manęs, veikiausiai nebūtų taip paprastai užtrenkęs durų!

Tą vakarą mudu su broliu sėdome į traukinį ir jau kitą dieną ketvirtą po pusiaudienio atvykome į vietą, į… pavadinimo neatmenu, bet tai ir nesvarbu.

Stotis buvo mažutė ir neįsimintina. Mūsų jau laukė. Nerūpestingai pasirėmęs į sparną, prie mašinos stovėjo ilgšis blondinas — dar aukštesnis už mane. Pastebėjęs mus, pamojo ranka, priėjo ir prisistatė:

— Mišelis Sovažas. Dėdė atsiprašo, jog negalėjo judviejų pasitikti, mat turi svarbaus ir skubaus darbo.

Mašina sparčiai didino greitį.

— Kas nors nauja žvaigždiniuose ūkuose? — pasiteiravo mano brolis.

— Veikiau jau visoje Visatoje. Vakar vakare norėjau nufotografuoti Andromedos ūką — ten yra viena neseniai atrasta žvaigždė. Atlikęs skaičiavimus įjungiau didžiojo teleskopo automatiką, bet, laimei, iš smalsumo dirstelėjau į ieškiklį — mažą žiūroną, įtvirtintą lygiagrečiai su didžiuoju objektyvu. Ir kąjūs sau manote! Andromedos ūkas tvyrojo aštuoniolika laipsnių į šalį nuo savo normalios padėties! Vos ne vos jį aptikau…

— Kaip keista! — gyvai atsiliepiau aš. — Vakar prieš kelionę Bernaras Verilakas man sakė…

— Vadinas, jis grįžo? — pertraukė Mišelis.

— Taip, iš Neptūno orbitos. Tai štai, Bernaras sakė, kad jie arba suklydo skaičiuodami, arba atgaliniame kelyje kažin kas nukreipė laivą į šalį.

— Štai kaip? PonąBurnė ši naujiena nepaprastai sudomins.

— Bernaras Verilakas žadėjo šią vasarą apsilankyti observatorijoje, o kol kas galiu jam parašyti ir paprašyti pranešti smulkmenas…

Mes plepėjome, o mašina lėkė per slėnį. Greta plento spindėjo geležinkelis.

— Ką ar traukinys dabar važiuoja iki pat kaimo?

— Ne, šią liniją neseniai nutiesė iki lengvųjų metalų gamyklos, kuri mums atiteko palikimo. Gerai, kad gamykla visiškai automatizuota, antraip tektų perkelti observatoriją — dėl dūmų.

— Ar gamykla didelė?

— Dabar čia viso trys šimtai penkiasdešimt darbuotojų. Turėtų būti bent dvigubai daugiau.

Prasidėjo serpantinas: kelias ropštėsi link observatorijos, stūksančios neaukšto kalno viršūnėje. Papėdėje išsipleikė nedidelis aukštikalnių slėnis su mažu žavingu kaimeliu. Kiek aukščiau kaimo šmėžavo standartiniai nameliai, susigrūdę aplink gamyklą. Tolumon už kalnų viršūnių driekėsi aukštos įtampos linija.

— Srovė tiekiama gamyklai, — paaiškino Mišelis. — Jai pastatė ir užtvanką. Ta pati linija elektrą tiekia ir mums.

Prie pat observatorijos spietėsi nameliai, kuriuose gyveno mano dėdė ir jo padėjėjai.

— Tik pamanyk, kaip per viso labo dvejus metus viskas pasikeitė! — pastebėjo brolis.