Kosmoso robinzonai

— Šią vasarą! Ar girdit? Šią vasarą! Pasiųsk jam telegramą, kad atvyktų tučtuojau — su visa savo įgula ir laivo žurnalu. Sodininko sūnus nulėks į paštą. Gal čia ir slypi paslapties įminimo raktas? Šią vasarą! Ko gi tu stovi? Mikliau!

Išpuoliau iš laboratorijos, brūkštelėjau telegramą, padaviau mažyliui Benua, ir tas nuskuodė į kaimą. Bet niekada nebesužinojau, ar mano telegrama pasiekė Bernarą, ar ne.

Kai nuėjau į dėdės namus, visi kviestieji jau buvo susirinkę. Pirmiausiai pasisveikinau su Vandaliu, kuris mane mokė dar tuomet, kai ruošiausi brandos atestato egzaminams. Vandalis buvo aukštas, sukumpęs ir visiškai žilas, nors jam sukako vos keturiasdešimt ketveri. Biologas pristatė mane savo bičiuliui Masakrui, žemam juodbruvam vyriškiui, judančiam gracingai nelyginant katė, ir Breforui, kaulėtam, niauriam ir nekalbiam žaliūkui.

Septintą dvidešimt pasirodė namų šeimininkas su savo svita. Septintą trisdešimt mes sėdome prie stalo.

Neskaitant susirūpinusių dėdės ir Menaro veidų, pietūs praėjo linksmai. Net Breforas ne be humoro papasakojo, kaip jam tik vargais negalais pavyko išvengti ganėtinai garbingų, bet ne itin malonių vedybų su Ona genties vado dukra Ugnies Žemėje. Tačiau mano dėmesį visiškai užvaldė Martina. Kai mergina būdavo rimta, jos veidas panėšėdavo į ledinį statulos marmurą, bet kai juokdavosi, atlošdama galvą ir atmesdama sunkią plaukų kupetą, Dieve tu mano, kaip spindėdavo jos akys ir kokia graži ji atrodė!

Bet tą vakarą aš neilgai mėgavausi Martinos draugija. Aštuntą penkiolika dėdė pakilo ir linktelėjo merginai. Jie išėjo drauge su Menaru, ir pro langą mačiau, kaip trys figūrėlės kopia link observatorijos.

KATASTROFA

Kavą gėrėme terasoje. Vakaras buvo tykus. Besileidžianti saulė nudažė tolimų kalnų viršūnes rožine spalva. Mišelis skundėsi atsainiu požiūriu į astronomines planetų studijas — ši problema atsirado tuomet, kai Polio Bernadako ekspedicijos ėmė tyrinėti planetas, kaip sakoma, „iš arti”. Vandalis papasakojo apie paskutiniuosius atradimus biologijos srityje. Temo. Virš kalnų kybojo mėnulio puselė, žibėjo žvaigždės. Su tamsa plūstelėjo vėsa, ir mes sugrįžome į svetainę. Atsisėdau šalia Mišelio veidu į langą.

Atmintin stebėtinai ryškiai įsirėžė menkiausios to vakaro smulkmenos, nors nuo tų laikų prabėgo šitiek metų! Mačiau observatorijos kupolą; vakarinio dangaus fone aiškiai išsiskyrė maži bokšteliai su pagalbiniais teleskopais. Bendras pokalbis veikiai užgeso, visi neskubiai šnekučiavosi poromis. Aš kalbėjausi su Mišeliu. Nežinia kodėl jaučiausi lengvas ir laimingas. Atrodė, jog nieko nesve— riu ir netgi ne sėdžiu, o sklendžių virš savojo krėslo nelyginant plaukikas vandenyje.

Observatorijoje nušvito vienas langelis, užgeso ir nušvito vėl.

— Patronas kviečia, — pratarė Mišelis. — Teks eiti.

Jis dirstelėjo į švytintį savo laikrodžio ciferblatą.

— Kelinta valanda? — paklausiau.

— Vienuolika trisdešimt šešios.

Mišelis atsistojo, ir ūmai visiškai netikėtai šis paprasčiausias judesys bloškė vaikiną link sienos, esančios už gerų trijų metrų. Visi apstulbo.

— Po velnių!.. Tapau besvoris!

Aš irgi pakilau ir, nepaisant visų atsargos priemonių, rėžiausi galva į sieną.

— Nieko sau!

Iš visų pusių aidėjo nuostabos šūksniai. Kelias minutes skrajojome po svetainę nelyginant vėjo blaškomos dulkelės. Visus persmelkė keistas kažin kokios vidinės tuštumos jausmas. Man svaigo galva. Buvo sunku suvokti, kur dabar viršus, o kur apačia. Kabindamasis už baldų, šiaip ne taip nusigavau iki lango. Pasidingojo, kad išsikrausčiau iš proto: žvaigždės šoko pašėlusią sarabandą — tokią jų atspindžiai šoka juodam vandeny. Žvaigždės mirgėjo, įsižiebdavo, užgesdavo ir tvyksteldavo vėl, staigiai liuoksėdamos iš vietos į vietą.

— Pažvelkite! — sušukau.

— Pasaulio pabaiga, — sudejavo Masakras.

— Panašu, — sukuždėjo Mišelis, mėšlungiškai kabindamasis į mano petį.

Nuo žvaigždžių šokio ribuliavo akyse; pažvelgiau žemiau ir surikau vėl:

— Pažvelkite!

Kairėje pusėje viena po kitos nyko kalnų viršūnės, nurėžtos lygiau nei peiliu pjaustomas sūris. Ir toji stichija artėjo mūsų link!

— Sesuo! — kimiai aiktelėjo Mišelis ir puolė prie durų.

Regėjau, kaip jisai skuodžia taku link observatorijos, liuoksėdamas nerangiais dešimtmetriniais žingsniais. Apie nieką negalvodamas, nepatirdamas ničnieko, netgi baimės, automatiškai dėjausi atmintin visa, kas vyksta.

Atrodė, jog iš viršaus įstrižai krinta didžiuliai neregimi ašmenys, aukščiau kurių viskas dingo. Veikiausiai tai truko dvidešimt sekundžių. Aplink girdėjau slopius svečių šūksnius. Mačiau, kaip Mišelis įsiveržė į observatoriją. Ir staiga ji taip pat pranyko! Dar spėjau pastebėti, kaip keliais šimtais metrų žemiau prasivėrė kalnas, apnuogindamas visus savo geologinius sluoksnius, nutviekstus negyva kito pasaulio šviesa. Ir po akimirkos katastrofa užgriuvo mus pačius…