Kosmoso robinzonai

Namas sudrebėjo. Įsikirtau į stalą, ir tuomet išlėkė langas, tarsi išmuštas milžino keliu. Siaubingas viesulas išsviedė mane su visais likusiais laukan, ir mes nusiritome šlaitu, kabindamiesi už krūmų bei akmenų, apakinti, apkurtinti, dūstantys.

Viskas baigėsi po kelių sekundžių. Atsitokėjau už penkių šimtų metrų nuo namo tarp medienos nuolaužų, stiklo šukių ir čerpių duženų. Observatorija atsirado vėl — ir, matyt, visiškai sveikutėlė. Aplink tvyrojo prieblanda; iš viršaus liejosi keista rausva šviesa. Pakėliau akis ir išvydau saulę — mažutę, raudoną it varis, tolimą Ausyse spengė, kairysis kelis ištino, akis aptraukė ūkana. Ore tvyrojo nemalonus nepažįstamas kvapas.

Pirmiausiai pagalvojau apie brolį. Jis gulėjo ant nugaros už poros metrų nuo manęs. Puoliau artyn ir nustebęs pastebėjau, kad vėlei atgavau svorį. Polis tysojo užsimerkęs, iš kairiosios blauzdos, giliai perrėžtos stiklo dužena, sruvo kraujas. Kol veržiau jo koją tvarsčiu, paskubomis susuktu iš nosinės, brolis atsipeikėjo.

— Mes dar gyvi?

— Taip, tu sužeistas, tačiau nepavojingai. Tuoj pasižiūrėsiu, kaip jaučiasi likusieji.

Vandalis jau stojosi, Masakras apskritai atsipirko pamušta akimi. Jis priėjo prie Polio ir apžiūrėjo žaizdą.

— Niekai! Ko gero, veržti nereikia. Stambiosios kraujagyslės nepažeistos.

Breforas nukentėjo smarkiau: jis gulėjo be sąmonės su perskelta kaukole.

— Reikalinga skubi operacija, — subruzdo chirurgas. — Jūsų dėdės namuose turiu viską, ko gali prireikti.

Pažvelgiau į namą: jis gana sėkmingai atlaikė išbandymą. Dalis stogo nuplėšta, langai išmušti, langinės nudrėkstos, bet visa kita lyg ir sveika. Mes pernešėme Breforą ir Polį į namą. Viduje viskas buvo apversta aukštyn kojom, ir spintų turinys voliojosi ant grindų. Šiaip ne taip pastatėme didįjį stalą ir paguldėme ant jo Breforą. Vandalis pasišovė padėti Masakrui.

Tik tuomet galiausiai prisiminiau dėdę. Observatorijos durys buvo atlapos, tačiau pro jas niekas neišėjo.

— Nueisiu pasižiūrėti, — pasisiūliau ir šlubčiodamas iškiūtinau laukan.

Už namo kampo sutikau sodininką Anselmą kurį buvau visiškai pamiršęs. Visas vargšelio veidas sruvo krauju. Pasiunčiau Anselmą persirišti žaizdų, nusigavau iki observatorijos ir užkopiau laiptais. Po kupolu šalia didžiojo teleskopo neradau nė gyvos dvasios. Tuomet įpuoliau į kabinetą. Čia aptikau susitaršiusį Menarą, knebinėjantį savo akinius.

— Kur dėdė? — sušukau.

— Nežinau, — atsakė jis, trindamas stiklus nosinaite. — Kai visa tai nutiko, jie ketino išeiti…

Išlėkiau iš kabineto ir surikau:

— Dėde! Mišeli! Martina!

Kažkas atsiliepė. Aplenkiau akmenų krūvą ir išvydau dėdę, atsišliejusi į uolos nuolaužą. Greta stovėjo Martina su perplėšta suknele. Net tą akimirką negalėjau nesigrožėti jos rankų dailumu.

— Jam išniro kulkšnis, — paaiškino mergina.

— O kur Mišelis?

— Nuėjo prie upelio vandens.

— Kas čia buvo, dėde? — paklausiau.

— Ką galiu atsakyti, jeigu pats ničnieko nežinau! Kaip jaučiasi likusieji?

Papasakojau, kas jiems nutiko.

— Reikia nusileisti į kaimą, pasižiūrėti, kaip laikosi gyventojai.

— Betgi saulė jau leidžiasi…

— Leidžiasi? Atvirkščiai, ji kyla!

— Saulė leidžiasi, dėde. Ji tik ką buvo kur kas aukščiau.

— Ak, tu kalbi apie šitą mažutį apgailėtiną vario žibintą? Verčiau atsigręžk atgal!

Taip ir padariau: virš nuniokotų kalnų viršūnių kilo spindintis žydras šviesulys. Akys manęs neapgavo: šiame pasaulyje buvo dvi saulės.

Laikrodis ant mano rankos rodė dešimt minučių pirmos.

TARP GRIUVĖSIŲ

Kad ir kaip keista atrodė visa, kas nutiko, aš instinktyviai stengiausi aiškinti įvykį pagal įprastas žemiškąsias normas — uraganas, žemės drebėjimas, vulkano išsiveržimas. Ir ūmai buvau priverstas suvokti neįtikėtiną beprotišką ir podraug visiškai realų faktą: atsidūriau pasaulyje, kuriame švietė dvi saulės! Ne, aš nepajėgiu perteikti mane persmelkusios sumaišties. Bergždžiai mėginau nuginčyti akivaizdžią tiesą.

— Betgi mes Žemėje! Pažvelk, antai kalnas, observatorija, o tenai, apačioje, kaimas…

— Žinoma, aš sėdžiu ant žemės! — atsiliepė dėdė. — Tačiau, kiek išmanau astronomiją, mūsų sistemoje tėra viena Saulė, o čia jos dvi. Nesu toks asilas, kad nesuprasčiau šio fakto reikšmės.

— Bet kurgi tokiu atveju mes esame?

— Jau sakiau tau: nežinau! Mes buvome observatorijoje. Staiga ji pradėjo virpėti. Pamaniau, žemės drebėjimas, ir mudu su Martina išbėgome. Mišelį susitikome laiptuose, ir tuomet visus mus išsviedė laukan. Praradome sąmonę ir todėl ničnieko nematėme.

— Užtat aš mačiau, — krūpčiodamas atsakiau. — Kalnai kartu su observatorija pranyko kažkokioje negyvėliškoje šviesoje. O paskui mane irgi sviedė laukan, o kai atsipeikėjau, observatorija vėl stovėjo savo vietoje…

— Tik pamanyk! — karčiai šūktelėjo dėdė. — Keturi astronomai, ir nė vienas nepamatė šio stulbinančio nutikimo!

— Mišelis regėjo pačią pradžią. Beje, kurgi jis dingo?

— Išties, Mišelis vėluoja, — sunerimo Martina. — Eisiu pasižiūrėti.

— Ne, verčiau eisiu aš. Bet, dėl Dievo meilės, dėde, kur, tavo manymu, mes esame?