Kosmoso robinzonai

— Šįvakar prie stalo susirinks didelė kompanija: jūsų dėdė, Me— naras, judu abu, mudu su seserimi, biologas Vandalis…

— Vandalis? Jį pažįstu nuo pat vaikystės! Jis senas mūsų šeimos draugas.

— O su juo ir kolega iš Medicinos akademijos, įžymusis chirurgas Masakras.

— Nieko sau pavardė chirurgui! — pašmaikštavo Polis. — Masakras, „žmogžudystė”! Nenorėčiau pas jį operuotis… Br-r…

— Ir be reikalo. Jis — geriausias chirurgas visoje Prancūzijoje, o gal net visoje Europoje. Beje, bus ir vienas Masakro draugas bei mokinys, antropologas Andrė Breforas.

— Tas pats, kuris domisi patagoniečiais?

— Taip. Taigi, nors namelis nemenkas, visi kambariai užimti.

Kai tik mašina sustojo, nukūriau prie observatorijos ir pasibeldžiau į dėdės kabinetą.

— Kas ten?! — piktokai riktelėjo jis, tačiau, išvydęs mane, atlyžo. — A, čia tu! Na, prieik, prieik…

Dėdė pakilo iš krėslo visu savo milžinišku ūgiu ir sugniaužė mane meškiškam glėby. Tokį jį regiu ir šiandien: žila ševeliūra, žili antakiai, po kuriais žiba it angliukai liepsnojančios akys, ir juodutėlė barzda.

— Laba diena! — kukliai pasigirdo už kampo.

Atsigręžiau: liesutis Menaras stovėjo už savo stalo, užversto lapeliais su algebrinėmis formulėmis. Tai buvo menkutis akiniuotas žmogutis su ožiška barzdele ir didžiule raukšlėta kakta. Po tokia neįsidėmėtina išvaizda slėpėsi žmogus, laisvai šnekantis tuzinu kalbų ir gebantis traukti neįsivaizduojamas šaknis; pačios drąsiausios fizikinės bei matematinės teorijos jam buvo tokios pat supranta mos ir aiškios, kaip man — geologiniai Bordo apylinkių pjūviai. Mano dėdė, puikus tyrinėtojas ir eksperimentatorius, teorijų srityje nė iš tolo negalėjo lygintis su Menaru. Užtat poroje jiedu buvo galinga komanda, gebanti spręsti sudėtingiausias astronomijos bei atominės fizikos problemas.

Rašomosios mašinėlės bildesys privertė mane grįžtelti į kitą kampą.

— Ak, tave reikia pristatyti, — pratarė dėdė. — Madmuazele, susipažinkite: mano sūnėnas Žanas, plevėsa, nesugebantis perskaičiuoti net restorano sąskaitos, mūsų šeimos gėda!

— Kodėl mane vieną vadinate šeimos gėda? — juokais įsižeidžiau aš. — Polis matematikoje išmano neką daugiau!

— Deja, taip! — pritarė dėdė. — Ir kas galėtų patikėti, kad jo tėvas triauškino integralus nelyginant riešutus! Giminė išsigimsta! Tačiau nespręskime apie juos pernelyg griežtai. Žanas ketina tapti puikiu geologu, o Polis, tikiuosi, šį tą nutuokia apie savo asirus.

— Apie indus, dėdule, apie indus!

— O koks skirtumas? Žanai, čia mūsų asistentė Martina Sovaž, Mišelio sesuo.

— Kaip sekėsi kelionėje? — pasiteiravo mergina, tiesdama man ranką.

Spustelėjau ją, nespėjęs kaip reikiant atsitokėti. Įsivaizdavau, kad dėdės asistente tegali būti kukli akiniuota laboratorijos žiurkė, o išvydau jauną gražuolę su graikiškos statulos figūra ir tokiu taisyklingu veidu, jog bet kas pultų į neviltį. Jos bruožai rodėsi tobuli, beje, kakta gal kiek žemoka, tačiau po ja spindėjo nuostabios pilkos akys. Veidą rėmino ilgos stebėtinai juodų plaukų sruogos — juk Martinos brolis buvo blondinas! Negalėjai sakyti, kad ji tiesiog graži. Ne, ji buvo žavinga, žavingesnė už visas moteris, kurias man kada nors teko matyti.

Mergina draugiškai ir trumpai spustelėjo mano ranką ir išsyk grįžo prie nutraukto darbo.

— Kaip matau, tu jau nukautas, — pašaipiai sukuždėjo dėdė, vesdamasis mane į šalį. — Martina kerta taikliai; matyt, kontrastas su aplinka sustiprina efektą. O dabar atleisk — iki vakaro turiu užbaigti darbą, kad kaip reikiant pasirengčiau naktiniams stebėjimams. Juk tu žinai, padėjėjų neturiu. Susitiksime prie pietų stalo septintą trisdešimt.

— Ar jis labai svarbus, tas tavo darbas? — pasiteiravau. — Mišelis man pasakojo apie kažkokius keistus reiškinius…

— Keistus! Tie reiškiniai apverčia aukštyn kojom visą mūsų mokslą! Tik pagalvok: Andromedos ūkas per aštuoniolika laipsnių nukrypo nuo savo normalios padėties! Viena iš dviejų: arba ūkas išties pajudėjo, bet tokiu atveju jis turėjo išvystyti fiziškai neįsivaizduojamą greitį, nes dar užvakar buvo savo įprastoje vietoje, arba, kaip manau aš ir mano kolegos iš Maunt Palomaro observatorijos, ūko šviesa nukrypo dėl kažin kokio fenomeno, kuris užvakar dar neegzistavo. Ir ne tik Andromedos ūko šviesa — tas pat nutiko visų žvaigždžių, išsidėsčiusių ta pačia kryptimi, spinduliams, Neptūno šviesai, gal netgi… Iš visų hipotezių mažiausiai kvailai atrodo ši: tu veikiausiai žinai — beje, atvirkščiai, tu, aišku, nežinai, — kad šviesos spindulį gali nukreipti galingas gravitacijos laukas. Galima būtų manyti, jog dabar tarp Žemės ir Andromedos ūko pasirodė milžiniška materijos masė. Tačiau ji, toji masė, neregima! Neįsivaizduojama, kvaila, ir vis dėlto taip.

— Bernaras man sakė, jog atgaliniame kelyje…

— Tu jį matei? Kada?

— Vakar.

— O kada jisai sugrįžo?

— Užvakar naktį, kaip tik iš Neptūno orbitos. Jis irgi minėjo, kad, matyt, juos kažin kas nukreipė į šalį…

— Kiek? Ir kur?

— Nepaklausiau. Bernaras atlėkė vos sekundei ir dingo. Bet šią vasarą pažadėjo atvykti.