Kosmoso robinzonai

Trečiosios atakos metu strėlė pervėrė Mišeliui ranką, o man antgalis persmeigė kairiąją kulkšnį; beje, mūsų abiejų sužeidimai buvo nesunkūs. Kai šiaip ne taip nubloškėme priešus, lėktuvai ėmė laistyti juos kulkosvaidžių ugnimi, mėtyti bombas bei raketas. Prasidėjo triuškinimas! Atviroje stepėje slvipų gretos pabiro, ir mes vijomės juos sunkvežimiais, šaudėme iš arti, o Vzlikas su savo kariais gaudė ir pribaiginėjo pavienius kovotojus.

Šen bei ten priešas dar bandė suregzti kontrataką. Vakarop suradome vieną sunkvežimį, kuriame kiūtojo strėlėmis suvarpyti lavonai. Tačiau sutemus išgyvenę slvipai pabėgo ir daugiau nebesugrįžo.

Užtat pasirodė šimtai tigrozaurų, viliojamų kraujo kvapo, ir mums vėl teko stoti į mūšį, kuriame netekome šešių saviškių. Iš viso praradome dvylika žmonių, amerikiečiai — dvidešimt du, o ssvisai — du šimtus dvidešimt septynis. Mes turėjome aštuoniasdešimt septynis sužeistuosius, amerikiečiai — šimtą keturiasdešimt penkis, ssvisai — devynis šimtus šešiasdešimt. Slvipai kautynių lauke neteko bent dvidešimties tūkstančių.

Po šio žygio amerikiečiai savo pasienyje surentė fortų grandinę — tvirtovių gynybą gerokai palengvino tas faktas, jog fortai rikiavosi ant natūralaus sprūdžio keteros, besidriekiančios nuo jūros iki pat kalnų. Keteros ilgis siekė beveik septynis šimtus kilometrų.

Ramiai ir taikiai triūsiant prabėgo dar dveji metai. Apgailestaudami regėjome, kad amerikiečiai vis labiau užsidaro savyje. Jie beveik niekada neatvykdavo pas mus — neskaitant pavienių atvejų: atskris koks vienas lėktuvas, ir viskas. Mes taip pat ėmėme retinti savo vizitus ir pas juos užsukdavome tiktai su reikalais: mainytis žaliava ar pramoniniais dirbiniais. Iki to meto amerikiečiai savo žemėse aptiko akmens anglies — tiesa, tie klodai nebuvo tokie gausūs kaip mūsiškiai, tačiau su kaupu tenkino visas jų reikmes. Be to, iš mūsiškių mažai kas šnekėjo angliškai, ir taip toliau, ir panašiai. Ir jie, ir mes gyvenome savaip, pagal skirtingus papročius. Jie baisėjosi mūsų nuosaikiu bei išmintingu kolektyvizmu ir Tarybą vadino diktatūra. Be to, amerikiečiai išsaugojo kvailas nuostatas „čiabuvių” atžvilgiu, kurioms mes nieku gyvu nepritarėme: mūsų mokyklose mokėsi per du šimtus jaunųjų ssvisų.

Užtat su norvegais užmezgėme kuo puikiausius santykius. Tiekėme jiems metalą, būtiną žvejybinių laivų statybai, o jie mus dosniai aprūpindavo visokeriopomis jūros gėrybėmis. Išlikusios žemiškosios žuvys dauginosi neįtikėtinai sparčiai, be to, ir Telo vandenyno gyventojai buvo puikaus skonio.

„Didvyriškasis periodas” artėjo į pabaigą. Kad ateityje nesuteiktume amerikiečiams preteksto piktintis, įvedėme visą eilę pakeitimų. Po ilgų perdėm prancūziškų diskusijų nusprendėme, jog Naująją Prancūziją nuo šiol sudarys šie departamentai:

1) Kobalto departamentas (5000 žmonių), sostinė Kobalt Sitis (800 žmonių) ir Port Leono miestas (324 žmonės);

2) Vakarų uosto departamentas su tokio pat pavadinimo sostine (600 žmonių);

3) Naftos gręžinių departamentas (ten liko viso 50 darbinin- kų);

4) Boljė-Šachtininkų departamentas, kuriam priklauso Stebuklingasis ežeras su miestu Boljė (400 žmonių) ir Šiaurinis uostas (60 žmonių).

Tokiu būdu Naujosios Prancūzijoe gyventojų skaičius siekė beveik šešis tūkstančius. Port Leone, Boljė ir Šiauriniame uoste veikė savos municipalinės tarybos. Centrinę vadovybę sudarė penkiasdešimt parlamento deputatų, renkamų visuotiniu tiesioginiu balsavimu, ir nepakeičiamoji Taryba, sudaryta iš septyneto žmonių; iš pradžių jai priklausė mano dėdė, Mišelis, Etranžas, Bevenas, Lui, mūsų naujasis kiurė ir aš. Parlamentas turėjo teisę leisti įstatymus, skirti ministrus bei tvirtinti jų sprendimus. Taryba turėjo ne tik įstatymų leidybos, bet ir veto teisę, bet kuriuos sprendimus pri— stabdančią šešetui mėnesių. Paskelbus ypatingąją padėtį — tam reikėjo surinkti du trečdalius balsų, — Taryba šešetui mėnesių visą valdžią perima į savo rankas; prireikus šis terminas gali būti pratęstas. Susikūrė trys politinės partijos; Lui vadovaujama kolektyvistų partija parlamente turėjo dvidešimt vietų, konservatorių-valstiečių partija gavo tiek pat, o likusios dešimt vietų atiteko Etranžo organizuotai liberaliajai partijai. Jai paprastai atitekdavo ir visi ministrų portfeliai — laikantis senos prancūzų tradicijos, bylojančios, jog valdyti turi mažuma.

Visi tie pokyčiai nėmaž neatsispindėjo mūsų gyvenime. Gamyklos, mašinos, šachtos, laivai bei visa kita liko liaudies nuosavybe, bet žemė visuomet priklausė tiems, kurie ją dirbo.

Išplėtėme geležinkelių ir plentų tinklą. Amerikiečiai pasekė mūsų pavyzdžiu. Jie gamino daugiau garvežių, užtat mums pavyko sukurti labai galingus elektros variklius. Visų ilgiausia geležinkelio linija jungė Kobalt Sitį su Vakarų uostu, užsukdama į Port Leoną.