Kosmoso robinzonai

— Gerai, važiuokime, — atsiliepė Moljeras. — Tik pirmiausiai norėčiau pasikalbėti su jūsų dėde. Paklausykite, mesjė Burnė, — kreipėsi jis į astronomą — kol važinėsime, prašau jūsų užsiimti skaičiavimais. Reikia suskaičiuoti gyventojus, maisto atsargas, ginklus, instrumentus ir panašiai. Po mero mirties jūs čia pats gerbiamiau— sias žmogus. Puikiai sutariate ir su kiurė[1], ir su mokytoju. Vienintelis žmogus, kuris jūsų, ko gero, nemėgsta, — smuklininkas Žiulis, nes jūs niekada pas jį neužsukate. Tačiau su smuklininku pasikalbėsiu, ir Žiulis bus it šilkinis. Žinia, visko užbaigti nespėsite, mes grįšime kur kas anksčiau.

Visi įsiropštėme į atvirą automobilį — ganėtinai seną, tačiau vis dar patikimą Jau sugniaužiau vairą, kai dėdė man šūktelėjo:

— Palauk! Pasiimk tą daiktą, kuris guli mano portfelyje!

Atidariau portfelį ir išsitraukiau karišką keturiasdešimt penktojo kalibro pistoletą.

— Čia mano karininko ginklas, — paaiškino dėdė. — Pasiimk jį. Ar maža ką galite sutikti! Pirštinių skyrelyje yra dvi dėžutės su kulkomis.

— Gera mintis! — pritarė Lui. — O kito ginklo neturite?

— Aš neturiu, bet manau, jog kaime rasime medžioklinių šautuvų.

— Teisingai! Užsuksime pas tėtušį Boriu. Kadaise jis buvo kolonijinės armijos karininkas ir užkietėjęs medžiotojas.

Pažadinome senį ir, nepaisant jo protestų, rekvizavome beveik visą arsenalą: vieną vinčesterį, du medžioklinius šautuvus ir karteče užtaisytus patronus.

Kai pajudėjome į rytus, jau kilo saulė. Iš pradžių važiavome keliu; retsykiais pasitaikydavo griūčių, tačiau mums pavykdavo jas aplenkti, ir tik prie vienos kliūties sugaišome ištisą valandą. Po trijų valandų prasidėjo visiško chaoso zona; priešaky, kiek tik akys užmatė, grūdosi pasišiaušę kalnai, milžiniškos žemių, akmenų, medžių krūvos ir — deja! — namų griuvėsiai.

— Ko gero, žemės kraštas jau nebetoli, — pastebėjo Mišelis. — Verčiau eikime pėsčiomis!

Pasiėmę ginklus bei truputį maisto, patraukėme į nuniokotą zoną Automobilį palikome be apsaugos. Ko gero, pasielgėme neapgalvotai.

Daugiau nei valandą skverbėmės į priekį. Visa, kas mus supo, man, geologui, atrodė tikrų tikriausia fantasmagorija! Ko tik čia nebuvo: kristalinė magma, nuosėdinės uolienos ir taip persimaišiusios mezozojaus nuosėdos, jog vienoje vietoje aptikau trilobitą, kreidos periodo amonitą ir tretinius numulitus.

Lui su Vandaliu žingsniavo priešaky. Kol apžiūrinėjau suakmenėjusias iškasenas, jie užsiropštė šlaitu, pasiekė viršūnę ir nustebę šūktelėjo. Mudu su Mišeliu nuskubėjome įkandin.

Priešais mus iki pat horizonto dryksojo milžiniška pelkė, sklidina riebaus vandens, apžėlusi šiurkščia žole, tarsi nužerta pilkomis dulkėmis. Peizažas buvo grėsmingas ir didingas. Vandalis kilstelėjo prie akių binoklį ir atidžiai apžiūrėjo horizontą.

— Tenai kalnai! — pareiškė jis, perduodamas binoklį man.

Toli pietryčiuose pelkę ribojo žydras dantytas kalnagūbris.

„Žemiškoji zona” įsiterpė į pelkę aukštu kyšuliu, ant akmenų visur kur tamsavo išdžiūvęs dumblas. Atsargiai nusileidome prie vandens. Kaip matyti, čia buvo gilu. Vanduo atrodė ganėtinai perregimas, mažumą sūrokas.

— Visur tuščia, — pastebėjo Vandalis. — Nei žuvų, nei paukščių.

— Pažvelkite tenai! — pratarė Mišelis, rodydamas į tolėliau plytinčią dumbliną seklumą. Seklumoje gulėjo kažin koks žalsvas gal metro ilgio padaras. Vienoje jo pusėje įžiūrėjau burnos angą, apjuostą šešiais minkštais čiuptuvais; po kiekvienu blausiai žibėjo pilkšvai žalia akis. Kitame gale dryksojo galinga uodega, užsibaigianti suplotu peleku. Smulkmenų neįžvelgėme: sekluma buvo pernelyg toli. Bet kai pradėjome kopti šlaitu aukštyn, lygiai toks padaras su prie kūno prigludusiais čiuptuvais išniro iš vandens ir tučtuojau pasinėrė vėl; niekas nespėjo nė aiktelti.

Dar sykį apžvelgėme bekraštę pelkę ir pirmąkart per visą viešnagės šioje planetoje laiką aukštai danguje pastebėjome debesėlį. Jis buvo žalsvos spalvos. Tik vėliau mums buvo lemta sužinoti grėsmingą jo reikšmę.

Kai grįžome prie automobilio, šis stovėjo su įjungtais žibintais.

— Šviesa buvo išjungta, atsimenu tiksliai! — sušukau. — Kažkas pabuvojo mašinoje!

Tačiau aplink dulkėtoje žemėje matėsi vien mūsų kojų pėdsa kai. Pasukau svertą, norėdamas išjungti žibintus, ir klyktelėjau: rankenėlė buvo išterliota kažin kuo šaltu bei lipniu nelyginant sraigės gleivės.

Nuriedėjome iki kryžkelės ir pasukome į šiaurę. Gana greit kelią mums pastojo griūtys.

— Verčiau grįžkime į kaimą ir važiuokime keliu link karjero, — pasiūlė Lui. — Čia mes pernelyg arti negyvosios zonos.