Kosmoso robinzonai

— Brangūs draugai! — prabilo jis. — Jūs žinote, jog neįtikėtina katastrofa veikiausiai amžiams atplėšė mus nuo senosios Žemės ir nubloškė į nepažįstamą pasaulį. Koks šis pasaulis? Kol kas nežinau. Jau regėjome, kad čia yra dvi saulės ir trys mėnuliai. Tegul tai jūsų nebaugina: mesjė kiurė ir jūsų mokytojas, kurie ne sykį buvo užsukę pas mane į observatoriją, galės patvirtinti, jog panašius reiškinius danguje stebime gana dažnai. Išties stebuklingo atsitiktinumo dėka (kiurė pritariamai linktelėjo) mes pakliuvome į planetą, kurios oras iš esmės beveik nesiskiria nuo žemiškojo ir yra tinkamas mūsų plaučiams. Pasak išankstinių apskaičiavimų, ši planeta turėtų būti truputį didesnė už Žemę. Lui Moljeras tik ką paaiškino, ką reikia daryti toliau. Kai tik sužinosiu ką nors nauja apie pasaulį, kuris nuo šiol tapo mūsų pasauliu, būtinai jums pranešiu.

Susirinkusieji abu pranešimus sutiko palankiai. Regis, valstiečiai iš atokesnių fermų susitaikė su katastrofa: tie namisėdos, šeimos žmonės, prisirišę prie savųjų laukų, iš esmės išsaugojo viską, ką turėjo iki šiol, o visu kitu nelabai ir domėjosi. Darbininkai buvo kur kas nepatiklesni.

— Senis kažką painioja su tuo savo kitu pasauliu. Juk mes gyvi, o į aną pasaulį nenumiręs neiškeliausi!

— Iš kurgi tuomet dvi saulės?

— Na, antroji visai mažytė! Be to, su dabartine technika pamatysime dar ne tiek! Jei norite žinoti, visa tai bošų darbas, o jūsų antroji saulė — kažkas panašaus į atominę bombą!

Daugiausiai šeimyninių dramų kilo tarp kaimo gyventojų. Daugelis neteko artimųjų, žuvusių po namų griuvėsiais ar nuošliaužomis, o vienas jaunuolis niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, jog niekada daugiau nepamatys savo sužadėtinės, išvykusios paviešėti pas pusseserę. Jis bet kokia kaina norėjo pasiųsti jai telegramą!

Už dviejų dienų, sekmadienį, pabudome nuo varpų gaudesio. Parapijiečių padedamas klebonas ištraukė iš po nuolaužų bažnyčios varpus, pakabino juos ant didžiulės ąžuolo šakos ir ėmė skambinti. Kai atskubėjome į aikštę, kiurė po atviru dangumi jau baigė laikyti sekmadienines mišias. Mūsų kiurė buvo šaunus žmogus; vėliau dvasininkas įrodė, kad putniame jo kūne gyvena didvyrio siela.

Prisiartinau priėjo.

— Sveikinu, monsinjore, jūsų varpai priminė mums gimtąją Žemę.

— Monsinjore? — nusistebėjo klebonas.

— Na, taip, juk dabar jūs vyskupas. Beje, ką čia tauškiu — jūs mums patsai popiežius!

— Dieve gailestingas, aš apie tai nepagalvojau! — blykšdamas sulemeno kiurė. — Kokia baisi atsakomybė…

— Nieko, susidorosite!

Palikau suglumusį storulį ir pasukau į mokyklą kur jau triūsė Lui. Jam padėjo mokytojas su žmona ir du jaunuoliai.

— Kaip vyksta surašymo darbai?

— Po truputį stumiamės į priekį. Jei kas nors slapukauja, apie tokį visuomet galima sužinoti iš kaimynų. Štai išankstiniai paskaičiavimai: trys šimtai penkiasdešimt gamyklos darbininkų, penki meistrai, penki inžinieriai, keturi astronomai, geologas — tai tu; chirurgas, gydytojas, vaistininkas, biologas, istorikas — tavo brolis; antropologas, veterinaras, du mokytojai, du račiai, trys akmentašiai, dailidė su pameistriais, automechanikas, kiurė, bažnyčios patarnautojas, trys kavinių savininkai, konditeris, du kepėjai, trys bakalėjininkai, du galanterininkai, kalvis su dviem kūjarankiais, šeši akmens skaldyklos darbininkai, du žandarai, laikrodininkas, jis ir radijo imtuvų meistras, siuvėjas su dviem mokiniais, dvi siuvėjos, girininkas, o likusieji — valstiečiai. Gi tėtušis Boriu primygtinai pareikalavo, kad jį įrašytume kaip brakonierių. Taip, visai pamiršau! Dar pilies šeimininkas su savo sūneliu, dukrele, meiluže ir bent tuzinu asmens sargybinių, neskaitant kitų šeimynykščių. Iš jų nėra ko tikėtis, nebent nemalonumų.

— O kaipgi technika?

— Važiuojančių lengvųjų mašinų — vienuolika, dar tavo dėdės mašina bei galingasis Mišelio automobilis, kuris ryja pernelyg daug benzino; traktoriai — trys, vienas jų vikšrinis; sunkvežimių — aštuoniolika, penkiolika jų priklauso gamyklai; dešimt motociklų ir apie šimtas dviračių. Gaila, tačiau liko tik dvylika tonų benzino bei 13600 litrų dizelino. Atsarginių padangų irgi mažoka.

— Na, be benzino apsieisime, automobilių generatorius pakeisime dujiniais.

— Kurgi pakeisime?

— Žinoma, gamykloj.

— O elektra? Tiesa, turime avarinių generatorių su garo varikliais, tačiau anglies liko labai mažai, o ir malkų nepakaks.

— Kažkur netoliese kalnuose buvo anglies klodai. Tikiuosi, jie „atsekė” mums įkandin. Klodai skurdoki, bet rinktis neturime iš ko.

— Štai ir surask juos, čia tavo darbas. Dabar apie maistą. Kol kas viskas gerai, bet kol surinksime naują derlių, teks vesti griežtą apskaitą. Gal netgi pasitelksime maisto korteles, nors, atvirai šnekant, aš neįsivaizduoju, kaip į tokį žingsnį sureaguos likusieji!