Kosmoso robinzonai

Lui pataikė į dešimtuką! Kitą dieną ant visų sienų pasirodė spausdinti atsišaukimai. Jų tekstas skelbė:

Valstiečiai ir miestiečiai! Vadinamasis visuomenės gelbėjimo komitetas užgrobė valdžią, prisidengdamas demokratijos regimybe. Kas priklauso tam komitetui? Iš devynių narių tiktai keturi čionykščiai gyventojai! Darbininkas, trys mokslo žiurkės, inžinierius, mokytojas — štai jau šeši balsai prieš du valstiečių balsus ir mesjė kiurė, kurį prieš jo valią įtraukė į šią purviną istoriją. Ką visi tie žmonės nutuokia apie teisėtus jūsų reikalavi mus? Tiktai aš, stambus žemvaldys, galiu juos suprasti ir paremti. Stokite į mano partiją! Išvaikykite apsišaukėlių saujelę! Ateikite prie mano pilies Slėnyje!

Joachimas Honegeris.

Lui džiūgavo:

— Na, ką aš jums sakiau? Štai matote! Teks imtis priemonių.

Pirmąja priemone tapo visų ginklų konfiskacija; ginklus vėliau išdalinome patikimiems savanoriams. Tokių radosi penkiasdešimt; jų vadu paskyrėme atsargos leitenantą Simoną Beveną. Toji armijos užuomazga, nepaisant kuo margiausios ginkluotės, jau buvo reikšminga jėga.

Tuo metu galutinai paaiškėjo, kad planetoje mes vieni. Inžinieriai, padedami Mišelio bei mano dėdės, sukonstravo pakankamai galingą siųstuvą, Radio-Telą. Atiduodami pagarbą Žemei, savo naujajam pasauliui suteikėme lotynišką gimtosios planetos pavadinimą — Telas. Patį didžiausią mėnulį praminėme Febu, vidurinį — Seleną, o mažąjį — Artemide. Žydrąją saulę pavadinome Heliju[2], o raudonąją — Soliu.

Simonas Bevenas jaudindamasis pasiuntė į eterį pirmuosius šaukinius. Transliavome juos penkiolika dienų, išmėginome įvairaus ilgio bangas, tačiau nesulaukėme jokio atsako. Eteris tylėjo. Anglies buvo mažai, tad vėliau šaukinius siųsdavome tik kartą per savaitę. Ir lygiai taip nesėkmingai. Reikėjo pripažinti rūsčią tiesą: esame pasmerkti vienatvei. Telo planetoje nebuvo kitų žmonių, tiktai mes, na, nebent kokios nors menkos grupelės be siųstuvų ir imtuvų.

HIDROS

Jei nepaisytume naujų labai panašaus turinio atsišaukimų, Honegeris mūsų nebetrikdė. Kol kas nepavyko nustatyti, kas gi klijuoja tuos atsišaukimus. Tačiau veikiai pilies šeimininkas priminė apie save pačiu tragiškiausiu būdu.

Ar atmenate Rozą Feijė, tą pačią merginą kurią mes ištraukėme iš griuvėsių po katastrofos? Nepaisant jaunatvės — Rozai suka ko vos šešiolika, — ji buvo pati gražiausia mergina visame kaime. Mokytojas mus perspėjo, kad iki katastrofos apie ją atkakliai sukosi Šarlis Honegeris. Ir štai kartą — buvo graži naktis — prabudome nuo šūvių. Mudu su Mišeliu akimoju pašokome, tačiau Lui buvo dar miklesnis, ir mes įkandin jo išlėkėme į lauką. Su revolveriais rankose puolėme į susišaudymo vietą. Ten jau darbavosi naktinė sargyba: aidėjo pavieniai medžioklinių šautuvų šūviai, tratėjo tėtušio Boriu vinčesteris — pastarasis įstojo į mūsų armiją, išsaugodamas turėtą seržanto laipsnį. Gatvę nutvieskė liepsnos liežuviai: degė vienas namas. Susišaudymas buvo chaotiškas, karštligiškas. Kai tik pasiekėme aikštę, viršum mūsų galvų sušvilpė kulkos, pasigirdo automato serijos: užpuolikai buvo ginkluoti automatais! Šliaužte nusigavome iki tėtušio Boriu.

— Vieną patiesiau, — išdidžiai pareiškė šis. — Skuodžiantį, nelyginant laukinę ožką senais gerais laikais!

— Ir kas gi jis?

— Iš kur man žinot? Šunsnukiai mus užpuolė.

Nuaidėjo dar keli šūviai, paskui pasigirdo nevilties sklidinas moters balsas:

— Padėkite! Čionai! Padėkite!..

— Tai Roza Ferjė, — pratarė Lui. — Honegeris nori ją pagrobti, tai niekšas!

Automato serija privertė mus pasilenkti. Šauksmai tyko tolumoje. Kažin kur tamsoje suriaumojo mašinos variklis.

— Na, palauk, kiaule! — sušuko Mišelis.

Jam atsakė kandus juokas, paskui variklio gausmas ėmė tolti, kol galiausiai nutilo visai. Prie degančio namo liko keli nukautieji ir vienas sužeistasis, mėginantis nušliaužti į šalį. Mes nepatikėjome savo akimis — tai buvo kaimo siuvėjas! Kartečė suvarpė jam kulkšnis. Nelaimėlio kišenėje radome automato apkabą.

Apklausa ilgai netruko. Vildamasis išgelbėti savo kailį, išdavikas atskleidė visus Honegerio planus, šiaip ar taip — tuos, kuriuos žinojo. Pilies šeimininkas ketino užgrobti kaimą ir tapti Telo diktatoriumi. Jis vadovavo penkiasdešimčiai samdomų banditų ir turėjo didžiules šiuolaikinių ginklų atsargas. Mūsų laimei, sūnelis nepanoro laukti ir nusprendė su tuzinu gangsterių pasigrobti Rozą Ferjė, kurios palankumo jau seniai (ir bergždžiai) siekė. Siuvėjas buvojo šnipas; po antpuolio vyrukas tikėjosi prisiglausti pilyje. Drauge su siuvėju Honegerio atsišaukimus klijavo smuklininkas Žiulis Modriu. Tą pačią naktį abu išdavikus pakorėme ant didelio ąžuolo šakos.