Kosmoso robinzonai

Susirėmime netekome trijų žmonių, šeši buvo sužeisti. Dingo trys merginos — Roza, Mišelė Oduji ir Žaklina Prel, Mari dukterėčia. Užtat po to naktinio antpuolio visi kaimo ir aplinkinių fermų gyventojai stojo mūsų pusėn. Banditai paliko du nukautus vyrus, du automatus, revolverį ir nemažai šovinių. Auštant, dar nepatekėjus žydrajai saulei, Taryba vienbalsiai paskelbė Šarlį ir Joachimą Honegerius drauge su visais jų bendrais už įstatymo ribų ir išleido įsaką dėl mobilizacijos. Tačiau netikėti įvykiai privertė atidėti pilies ataką.

Tą rytą kai mūsų armija susirinko aikštėje, į kaimą įsiveržė iš siaubo paklaikęs motociklininkas. Tas valstietis su savo žmona ir dviem vaikais gyveno izoliuotoje fermoje už penkių kilometrų nuo kaimo. Prieš tris dienas jisai mums pranešė, jog itin keistomis aplinkybėmis krito viena karvė: ryte ji buvo visiškai sveika, o vakare šeimininkas ganykloje rado tiktai gyvulio skeletą bei kailį. Atrodė, jog iš vargšės karvutės kažin kas iščiulpė visą kraują mėsą bei vidurius. Odoje liko kelios nedidelės angos. Ir štai šiandien tasai valstietis atsiskubino vėl. Jis taip skubiai nušoko nuo motociklo, jog neišsilaikęs griuvo į dulkes ir kimiai sušvokštė:

— Mirtis! Skraidančios dėlės! Jos žudo vienu smūgiu…

Nelaimingasis buvo baltas it kreida ir visas drebėjo. Sugirdėme

jam pilną stiklinaitę degtinės, ir tik tada valstietis įstengė papasakoti, kas gi nutiko.

— Vadinas, auštant išginiau karves, norėjau iškuopti tvartą. Pjeras, mano sūnelis, nuginė jas į ganyklą. Žinia, danguje regėjau žalią debesį, bet kas gi, velniai rautų, žinojo, kas ten per daiktas! Šiame pasaulyje dvi saulės ir trys mėnuliai, pamaniau aš, tai kodėl negali būti ir žalių debesų? Na, ir štai. Ak, kokia šlykštybė! Pjeras jau pasuko namų link, kai debesis ūmai ėmė kristi. Taip, ir nukrito! Ir pamačiau, jog ten geras šimtas žalių dėlių, ir visos su tabaluojančiais čiuptuvais! Jos nudribo tiesiai ant bandos, ir nelaimingos karvės susyk krito negyvos. Šaukiu Pjerui: „Slėpkis!” — tik jis jau nebesuspėjo, vargšelis. Viena dėlė prilėkė priėjo ir iš viršaus, iš gerų trijų metrų aukščio, smogė kažkuo panašiu į ilgą liežuvį, ir vaikis išsyk griuvo negyvas. Tuomet užrakinau žmoną su antruoju kūdikiu name, liepiau sėdėti ir nieku gyvu neiti laukan, o pats šokau ant motociklo — ir čionai! Jie mane vijosi, tie prakeikti padarai, tačiau nepavijo. Prašau, važiuojam drauge, aš bijau, kad jie įsiverš į namus!

Iš valstiečio pasakojimo tučtuojau atpažinome keistuosius pelkių gyventojus, tačiau labai nustebome, kad jie geba skraidyti. Šiaip ar taip, grėsmė buvo rimta. Mudu su Mišeliu pasičiupome du automatus ir sėdome į dengtą mašiną; Vandalis, neprašydamas leidimo, įsitaisė ant užpakalinės sėdynės, Bevenas su visa savanorių grandimi šoko į sunkvežimį dengtu viršum — ir iškeliavome.

Už dviejų kilometrų pamatėme pirmąją hidrą — šitaip Mišelis pakrikštijo tuos nelemtus padarus, ir tas vardas prigijo. Hidra sklandė virš pievos, vaikydama avis. Numušėme ją ir sustojome, nepaisydami valstiečio prašymų pasiskubinti.

— Norint įveikti priešą privalųjį pažinti, — paaiškino Vandalis.

Gyvūnas panėšėjo į didžiulį ištemptą keturių metrų ilgio vyn- maišį su galinga plokščia uodega. Priešaky tabalavo šeši tuščiaviduriai čiuptuvai su raginiais nagais galuose, iš jų sunkėsi gleivės. Kiekvieno čiuptuvo papėdėje glūdėjo po akį. Viduryje, čiuptuvais apjuostame rate, stūksojo kūginis kupstas, iš kurio stirksojo ilgas vamzdelis; raginis jo galas nurėžtas įstrižai nelyginant švirkšto adata.

— Ko gero, geluonis nuodingas, — pastebėjo Vandalis. — Patariu šaudyti, neišlipant iš sunkvežimio; brezentas storas, galbūt jisai jus apsaugos. Būtent tokį padarą matėme pelkėje, tik šis kur kas didesnis ir gali skraidyti. Tačiau kaip? Neaišku…

Išilgai visos viršutinės hidros liemens dalies karojo du maišai, suvarpyti kulkomis. Už čiuptuvų, kur pataikė užtaisas, žalioje mėsoje žiojėjo skylė, į kurią galima buvo įgrūsti kumštį.

Mes pajudėjome į priekį. Mašiną vairavo Mišelis. Atsidariau savo pusės langelį ir iškišau laukan automato vamzdį; antrąjį automatą sugniaužė Vandalis ir saugojo kairiąją pusę. Sunkvežimis riedėjo pavymui.

Už posūkio tarp medžių išvydome dar vieną hidrą. Ji sustingo ore maždaug per tris metrus nuo žemės, laisvai nukorusi mažumą virpančius čiuptuvus. Iš netikėtumo prašoviau pro šalį. Hidra mostelėjo uodega ir ėmė sparčiai kilti aukštyn — maždaug šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu! Taip ir nepavyko jos numušti. Dar už puskilometrio pasirodė ferma; iš kamino rūko taikus dūmelis. Pravažiavome pro šalį ir pasukome į gruntuotą kelią, kur mašinos ratai vargiai įstengė išsiropšti iš gilių provėžų. Už lango stiklo šmėstelėjo persigandę valstietės ir jos antrojo sūnelio, gal vienuolikos metų berniuko, veidai.

Pervažiavome lauką ir atsidūrėme ganykloje. Čia prie karvių lavonų knibždėjo mažiausiai šešiasdešimt hidrų, vieną ar du čiuptuvus panardinusių aukų kūnuose.

— Atsargiai! — riktelėjo mums valstietis. — Tik ką jų buvo kur kas daugiau!