Kosmoso robinzonai

— Dienos ir nakties trukmė buvo ir liks vienoda. Vadinas, mes planetoje, kurios ašis labai mažai pasvirusi į orbitos plokštumą. Vidutinė temperatūra leidžia spėti, jog atsidūrėme maždaug ties keturiasdešimt penktuoju šiaurinės platumos laipsniu. Jei deklinaciją laikytume nuline, observatorijos platuma būtų lygi keturiasdešimt penkiems laipsniams ir dvylikai minučių.

O dabar išdėstysiu jums vienintelę daugmaž protingą katastrofos hipotezę, kurią įstengiau sukurti ir išrutulioti. Ji dingtelėjo man į galvą išsyk po to, kai atsidūrėme Telo planetoje.

Be abejo, jūs visi žinote, jog kai kurie astronomai Visatą vertina kaip tam tikrą viršsferę ar, tiksliau pasakius, kaip tam tikrą virš— sferoidą, nusakomą keturiais matmenimis, be to, užapvalintą ketvirtajame matmenyje, kuriame Visatos storis tėra viena molekulė. Toks sferoidas sklendžia viršerdvėje, kurią įsivaizduoti galime tik labai miglotai, pagal analogiją. Didžiuma teoretikų netgi tvirtino — šiaip ar taip, pastaruoju metu, — jog be mūsų erdvės-laiko ničniekas daugiau neegzistuoja, netgi tuštuma, nes tuštuma — tai erdvė. Man ta teorija visuomet atrodė netobula, ir dabar, regis, galėsiu ją paneigti. Pasak mano hipotezės, viršerdvėje egzistuoja daugybė hi— persferų-Visatų, sklandančių joje taip, kaip, tarkime, šioje salėje galėtų sklandyti daugybė vaikiškų oro balionų. Paimkime du tokius balionus. Vienas — tai mūsų senoji Visata, ten glūdi mūsų Saulės sistema, pasiklydusi kažin kur galaktikos neaprėpiamybėje. Antrasis — tai visata, kurios galaktikoje įkalintas Telas. Dėl nežinomų priežasčių dvi visatos susilietė. Įvyko dalinis dviejų pasaulių tarpusavio įsiskverbimas, kurio metu Žemė ir Telas atsidūrė tokioje vietoje, kur sąveikavo dvi erdvės-laikai! Dėl tokių pat nežinomų priežasčių Žemės gabalas buvo permestas į kitą visatą; galimas daiktas, jog susitikimo metu ir Telas neteko savo masės dalies, ir, galimas daiktas, šiuo metu kur nors Ronos slėnyje žemiečiai medžioja hidras. Aišku tik tiek, kad abi visatos judėjo bemaž vienodu greičiu bei viena kryptimi ir kad Žemės bei Telo sukimasis orbitose taip pat beveik sutapo, nes kitaip mes su jumis vargiai būtume likę gyvi. Tuo aiškinčiau ir faktą, jog tarpplanetinė ekspedicija, kurioje dalyvavo čia esančio Žano Burna pusbrolis, pastebėjo katastrofos priežastis Neptūno prieigose, tačiau aplenkė ją ir suspėjo grįžti į Žemę. Gali būti, jog kai kurios tolimos mūsų Saulės sistemos planetos taip pat „išlėkė” į kitą visatą — įsivaizduoju, kokioje nepavydėtinoje padėlyje tokiu atveju atsidurtų mano žemiškieji kolegos! Beje, asmeniškai aš tuo netikiu.

Lieka dar daug nepaaiškinamų dalykų. Kodėl neįvyko vidinis atomų tarpusavio įsiskverbimas, kuris, matyt, būtų sukėlęs baisingą sprogimą? Kodėl per katastrofą į naują planetą buvo išsviesta viso labo menka Žemės dalelė? Šito nežinome ir vargu ar greit sužinosime. Ir dar viena paslaptinga aplinkybė: per kažkokį stebuklą mes patekome į planetą, kurioje yra organinė gyvybė. Mesjė kiurė čia įžvelgia likimo pirštą. Nežinau, nežinau…

Beveik tuo pat metu man dingtelėjo ir antra, kur kas fantastiškesnė, teorija. Pamaniau, jog įvyko laiko postūmis ir mes atsidūrėme tolimoje mūsų gimtosios planetos praeityje, maždaug ikikemb— riniame periode. Jei laike užsimezgė kažin koks mazgas, tuomet mūsų Solis — paprasčiausiai Jupiteris. Tačiau ši teorija neišsprendžia visos eilės tiek fizinių, tiek ir metafizinių problemų, o Telo bei kitų planetų stebėjimas galutinai ją nuneigia.

Netgi gali būti, jog teisūs yra Martina su Mišeliu, kurie teigia, kad mes atsidūrėme mūsų visatos planetoje, su kuria susilietėme dėl to, jog įvyko erdvės poslinkis ketvirtajame jos matmenyje. Tokiu atveju galime būti kurios nors saulės sistemos planetoje — tarkime, Andromedos ūke ar paprasčiausiai kitame mūsų senosios galaktikos pakraštyje. Tikėsimės, jog tolimesni stebėjimai išspręs mūsų ginčą.

Baigdamas noriu atiduoti pagarbą pranašiškam kai kurių romanistų genijui ir priminti jums, kad Roni-vyresnysis savo „Paslaptin goje galioje” numatė analogišką katastrofą Tiesa, ten buvo kalbama apie visatą, sudarytą iš kitokios materijos nei mūsiškė. Tuos, kurie domisi matematine išdėstytos teorijos puse, prašyčiau kreiptis į mane.

Menaras nulipo nuo katedros ir po minutėlės jau karštai kažin ko ginčijosi su Martina, Mišeliu bei mano dėde. Norėjau prisiartinti prie jų, tačiau išgirdau minint tankius, traukos laukus bei kitus baisingus dalykus ir paskubomis pasitraukiau į šalį. Mane tučtuojau pastvėrė Lui.

— Paklausyk, Menaro teorija neabejotinai įdomi, bet praktiniu požiūriu ji nieko verta. Aišku, kad mums lemta gyventi ir mirti šioje planetoje. Vadinas, reikia organizuoti gyvenimą. Darbų dar devynios galybės! Praėjusį sykį sakei, kad čia netoliese turėtų būti anglies. Kaip manai, ji irgi perskrido čionai?