Kosmoso robinzonai

— Jau sakiau. Jis norėjo būti šio pasaulio ponu. Pilyje turėjo daug ginklų. Tenai, Žemėje, šeimininkas užsiėmė kontrabanda, todėl visur turėjo savo žmonių. Pavyzdžiui, pilies apsaugai samdė mus. Štai ir nusprendė surizikuoti. O kur mes galėjome dėtis? Vis vien praeityje esam pridarę kvailysčių. Be to, šeimininkas žinojo, kad jūs beveik neturite ginklų. Nemanė, kad prisigaminsite jų taip greit!

— Gerai. Išveskite. Kitas!

Prieš teismą stojo šviesiaplaukis jaunuolis, kuris iškėlė baltą vėliavą

— Jūsų pavardė, amžius, profesija?

— Anri Belteras, dvidešimt trejų metų. Politechnikos instituto studentas.

— Kokiu gi būdu atsidūrėte tarp šitų banditų?

— Aš pažinojau Šarlį Honegerį. Kartą mes lošėme pokerį, ir aš per vakarą pralošiau visus savo pinigus mėnesiui į priekį. Jis sumokėjo mano skolas. Po to pasikvietė į pilį ir išgelbėjo man gyvybę. O paskui įvyko katastrofa. Nepritariau nei Šarlio tėvo planams, nei jo elgesiui. Tačiau negalėjau išduoti Sarlio. Aš skolingas jam už gyvybę. Tačiau nė sykio į jus nešoviau!

— Patikrinsim! Kitas. Beje, dar vienas klausimas. Ką jūs studijavote?

— Aerodinamiką.

— Puiku, gal jūsų žinios kada nors pravers.

— Norėčiau pridurti dar kai ką… Ida Honeger… ji padarė viską ką galėjo, norėdama jus perspėti…

— Mes žinome, būtinai tai įvertinsime.

Apklausa tęsėsi. Čia buvo kone visų profesijų žmonių. Didžioji kaltinamųjų dalis priklausė fašistinės krypties organizacijai. Nežinau, ką galvojo likusieji, bet, atvirai šnekant, aš atsidūriau keblioje padėtyje. Daugelis tų žmonių nuoširdžiai atgailavo, o kai kurie darė paprasčiausiai apgautų vaikinų įspūdį. Akivaizdu, jog pagrindinių kaltininkų jau nebėra gyvųjų tarpe. Beltero ištikimybė draugui kėlė užuojautą. Niekas iš kaltinamųjų apie jį nepasakė nieko bloga; atvirkščiai, didžiuma patvirtino, kad kautynėse studentas nedalyvavo. Bet štai prieš teismą stojo dvidešimt devintas. Žiulis Levrenas, keturiasdešimt septynerių metų amžiaus, žurnalistas. Tai buvo mažas kaulėto veido žmogutis. Lui dirstelėjo į savo užrašus.

— Liudininkai nurodė, kad jūs nepriklausote Honegerio parankiniams. Pilyje buvote svečias, tačiau kai kurie mano, kad būtent jūs ir esate pagrindinis šeimininkas. Jūs šaudėte į mūsiškius, šito nenuneigsite. Be to, liudininkai skundėsi jūsų žiaurumu.

— Tai melas! Niekada nesu matęs tų žmonių. Niekur nedalyvavau. Mane paprasčiausiai pakvietė paviešėti.

— Meluoja! — neištvėrė savanoris, saugantis duris. — Jį mačiau prie automatinės patrankos apkasų viduryje. Prie tos pačios, kuri pakirto Salaveną ir Roberą! Tris kartus šoviau į tą šunsnukį, tik, gaila, nepataikiau.

Daugelis salėje pritarė savanoriui. Žurnalistas bandė priešgyniauti, tačiau jį ištempė laukan.

— Įveskite madmuazelę Diušer.

Nepaisant gausios kosmetikos, moteris atrodė apgailėtinai. Buvo išsigandusi ir sutrikusi.

— Madlena Diušer, dvidešimt aštuonerių metų amžiaus, aktorė. Bet aš ničnieko nepadariau!

— Jūs buvote vyresniojo Honegerio meiluže, tiesa?

— Ir vyresniojo, ir jaunesniojo! — pasigirdo balsas.

Salėje nuvilnijo juokas.

— Netiesa! — sušuko ji. — O, tai siaubinga! Klausytis šitokių įžeidinėjimų!

— Gerai, gerai. Prašau laikytis tylos! Su jumis dar išsiaiškinsime.

— Ida Honeger, devyniolikos metų, studentė.

Apsiverkusi ir susitaršiusi mergina atrodė kur kas jaunesnė už aktorę.

— Ką jūs studijavote?

— Teisę.

— Bijau, kad čia jūsų žinios nepravers. Žinome, kad stengėtės užkirsti kelią nelaimei. Gaila, kad jums nepavyko. Bet, šiaip ar taip, jūs padėjote trims į nelaisvę paimtoms merginoms. Ką galite pasakyti apie likusius teisiamuosius?

— Mažai juos pažįstu. Bironas buvo neblogas žmogus, Anri Belteras nusipelno atleidimo. Jis prisiekė man, jog nešaudė, ir aš juo tikiu. Tiesa, Anri draugavo su mano broliu…

Ji sukūkčiojo.

— Mano tėvas ir brolis taip pat ne kokie piktadariai. Jie buvo ūmūs, garbėtroškos. Kai gimiau, tėvai gyveno labai skurdžiai. Turtai atėjo netikėtai ir susuko jiems galvas. Viskuo kaltas tasai žmogus — Levrenas. Tai jis pakišo mano tėvui Nyčę, ir tas įsivaizdavo esąs antžmogis. Tai Levrenas pasiūlė beprotišką planetos užkariavimo planą. Tas žmogus gali padaryti bet ką! O, kaip jo nekenčiu! — Mergina vėl paplūdo ašarom.

— Sėskitės, madmuazele, — negarsiai pratarė dėdė. — Mes pasitarsime, tačiau jums nėra ko baimintis. Jūs veikiau liudininkė, nei kaltinamoji.

Mes pasišalinome už uždangos. Svarstymas užtruko ilgai. Lui ir valstiečiai reikalavo griežčiausių priemonių. Mišelis, mano dėdė, kiurė ir aš pats siūlėme kur kas švelnesnes bausmes. Žmonių buvo mažai, kaltinamieji nieko nesuprato ir paprasčiausiai sekė paskui savo vadeivas. Galiausiai šiaip ne taip susitarėme. Kaltinamuosius vėl įvedė į salę, ir dėdė perskaitė jiems nuosprendį.

— Žiulis Levrenas! Jūs pripažintas kaltu dėl tyčinės žmogžudystės, grobimo ir smurto. Jūs nuteisiamas mirties bausme ir būsite pakartas. Nuosprendis turi būti įvykdytas nedelsiant.

Banditas neišdavė savo jausmų, tik mirtinai išblyško.Teisiamieji sušurmuliavo.