Kosmoso robinzonai

Suremontavome didžiąją dalį namų ir jau nebesiglaudėme taip ankštai, kaip pradžioje. Vėl veikė mokykla, Taryba posėdžiavo dideliame metaliniame angare. Čia Ida valdė archyvą, ir čia paprastai rasdavau Belterą, kai pastarojo man prireikdavo. Sudarinėjome kodeksą — mūsų įstatymų leidybos pamatą, — stengdamiesi nenukrypti nuo Žemėje priimtų normų, tik supaprastindami jas ar pritaikydami naujoms sąlygoms. Tie įstatymai veikia iki šiol. Be archyvo tame pačiame angare įsikūrė susirinkimų salė ir biblioteka.

Abu geležinkeliai — iš šachtos ir iš molio karjero — veikė normaliai, gamykla dirbo tiek, kiek reikėjo, kad įvykdytų mūsų užsakymus. Visi buvome užsiėmę, nes darbo rankų stigo. Gyvenimas kaime virte virė! Jis priminė veikiau gyvybingą Žemės miestelį nei vienišą gyvenvietę nepažįstamoje planetoje, pasiklydusioje erdvėse ar, galimas daiktas, tarp erdvių.

Prasidėjo pirmieji čionykščiai lietūs — grėsmingos liūtys, trukusios bent dešimt dienų. Stojo pirmosios tamsios naktys, kol kas dar labai trumpos. Sunku apsakyti, ką pajutau, pirmąkart išvydęs žvaigždynus, kuriems buvo lemta amžiams tapti mūsų žvaigždynais!

Tarybos nariai įprato rinktis pusiau oficialiems pašnekesiams kaimiškajame mano dėdės name arba — kur kas dažniau — jau atremontuotame astronomo name prie observatorijos. Ten sutikdavome Vandalį ir Masakrą, drauge su Breforu tyrinėjančius hidras, ten aš išvysdavau Martiną, Beveną su žmona, savo brolį, o retsykiais ir Menarą, kai pastarąjį pavykdavo atplėšti nuo skaičiavimo mašinos. Jei oficialiuose posėdžiuose, kur būdavo sprendžiami praktiniai klausimai, viskam vadovavo Lui, tai čia, kur žmonės daugiau kalbėdavo apie mokslą bei filosofiją, pripažintu ratelio lyderiu tapo mano dėdė — be abejo, savo kolosalios erudicijos dėka. Retsykiais žodžio paprašydavo Menaras, ir mus kaskart apstulbindavo minčių, kurias išsakydavo tasai mažas žmogelis su ožiška barzdele, gelmė. Apie tas sueigas išsaugojau pačius šviesiausius prisiminimus, nes būtent tuomet iš tiesų pažinau ir įvertinau Martiną.

Kartą vakare kopiau į observatoriją kuo puikiausiai nusiteikęs: per tris kilometrus nuo negyvosios zonos ribos, jau Telo teritorijoje, slėnio dugne man pavyko aptikti puikios kokybės geležies rūdą. Tiesą sakant, ją aptikau ne aš, o vienas iš mano žmonių, kuris atnešė man rūdos gabalą ir paklausė, kas gi čia. Tačiau koks skirtumas?

Kelio posūkyje sutikau Martiną.

— O, štai ir jūs! Kaip tik ėjau jūsų pasitikti.

— Nejaugi pavėlavau?

— Ne. Likusieji dar observatorijoje. Menaras pasakoja apie naują atradimą.

— Ir visgi išėjote pasitikti manęs? — pamalonintas paklausiau aš.

— O kodėl gi ne? Mane tas atradimas nelabai tedomina, nes jį padariau pati.

— Ką gi jūs atradote?

— Trumpai tariant…

Bet tądien aš nieko daugiau nesužinojau. Maitina pakėlė akis ir sustingo — prasižiojusi, iš siaubo išpūtusi akis.

Atsigręžiau atgal: stačiai į mus pikiravo gigantiška hidra.

Paskutinę akimirką man pavyko susitvardyti; pastūmiau Martiną ir išsitiesiau ant žemės šalia jos. Hidra prašvilpė pro šalį, tik per plauką nepataikiusi į mus. Iš inercijos ji nuskriejo dar bent šimtą metrų ir apsisuko. Akimoju pašokau nuo žemės.

— Bėkite į kaimą! Ten palei kelią auga medžiai, slėpkitės po

jais!

— O jūs?

— Aš ją sulaikysiu. Turiu revolverį ir tikiuosi…

— Ne, aš pasiliksiu.

— Bėkite gi, dėl Dievo meilės!

Tačiau bėgti buvojau vėlu. Be to, aš žinojau, kad su savo revolveriu vargiai nukausiu pabaisą. Greta uoloje žiojėjo plyšys. Smarkiai stumtelėjau Martiną į angą ir uždengiau ją savo kūnu. Hidrai nespėjus švystelti savo geluonies, iššoviau penkis kartus iš eilės: ko gero, kulkos pataikė į tikslą, nes pabaisa suvirpėjo ore ir mažumą atsitraukė atatupsta. Man beliko trys šoviniai ir peilis, ilgas suomiškas peilis, visuomet aštrus it skustuvas. Hidra pakibo priešais mus, jos čiuptuvai rangėsi nelyginant dėlės, šešios akys stebeilijo į mane blausiai ir grėsmingai. Iš lengvo hidros kūgio susitraukimo supratau, kad ji tuojau švystels geluonį. Paleidau tris paskutines kulkas, palenkiau galvą ir su peiliu rankoje puoliau pabaisą. Man pavyko prasmukti tarp čiuptuvų ir pastverti vieną iš jų. Delną nutvilkė klaikus skausmas, tačiau aš pakibau ant hidros visu kūnu; ji švystelėjo geluonį į Martiną, nepataikė, nes tą akimirką trūktelėjau ją šalin, ir suskaldė raginį smaigalį į uolą Prigludęs prie pabaisos kūno, raižiau ją peiliu. Kas nutiko vėliau, beveik neatmenu. Prisimenu augantį įtūžį, prisimenu pasišlykštėtinos mėsos gabalus, čaižančius man veidą paskui žemė kažin kodėl išslydo iš po kojų, kritimas, smūgis — ir viskas.

Atsipeikėjau dėdės namuose. Tysojau lovoje. Šalia triūsė Masakras ir Polis. Mano rankos paraudo, ištino, atrodė, jog kairiąją veido pusę smaigsto nesuskaičiuojamos adatos.

— Kas Martinai?.. — sukuždėjau.

— Jai nieko nenutiko, — atsakė Masakras. — Lengvas nervinis sukrėtimas. Daviau jai migdomųjų.

— O kas man?