Kosmoso robinzonai

Po penkių dienų, remdamasis į Mišelį ir Martiną, pirmąsyk išėjau iš namų. Tada ir sužinojau, kuo baigėsi incidentas: žioplius paprasčiausiai išvijo iš apsaugos ir nuteisė dvejus metus padirbėti šachtoje. Pamažu pasitaisiau, ir viskas vėl grįžo į normalias vėžes.

I rūdvietę nutiesėme geležinkelį ir pastatėme primityvią aukštakrosnę. Rūdos — kaip paaiškėjo, hematito, — aptikome nedaug, užtat geros kokybės, ir kuklioms mūsų reikmėms jos turėjo pakakti.

Nepaisant viso Etranžo išmanymo, pirmasis lydymas nusisekė ne kažin kaip. Tikros koksinės anglies mes neturėjome, todėl ketus išėjo prastokas, tačiau visgi šiaip ne taip perlydėme jį į plieną. Atvirai šnekant, artimiausiai ateičiai geležies turėjome pakankamai, ir šiam lydymui ryžomės veikiau dėl to, kad norėjome išmėginti savo jėgas. Nuliejome bėgius ir vagonų ratus. Prie rūdvietės pastatėme akmenines slėptuves, kur darbininkai galėjo pasislėpti hidrų antpuolio metu, o garvežiukų kabinas perdirbome taip, kad, reikalui prispyrus, juose būtų galima užsidaryti aklinai.

Orai nesikeitė: atrodė, jog čia viešpatauja nesibaigiantis, labai šiltas pavasaris. „Juodosios naktys” pamažu ilgėjo. Mano dėdė ir Menaras išorinėse orbitose atrado jau penkias planetas; artimiausioje planetoje aptiko atmosferą ir debesis. Pro debesuotumo properšas galima buvo įžiūrėti jūras bei žemynus. Spektroskopas nurodė, kad kaimynės atmosferoje yra deguonies bei vandens garų. Toji planeta buvo bemaž tokio pat dydžio kaip Telas ir turėjo du didelius palydovus. Nuostabu, kaip giliai mūsų sielose įsišaknijo aistra be atvangos plėsti savo valdas! Netgi mes, nelaimingi žmonijos trupinėliai, neišmanantys, kas gali nutikti rytoj, netgi mes nu džiugome sužinoję, kad gretimai yra planetų, kuriose galėtų gyventi žmonės.

Netoli rūdvietės atlikome bandymą — saugomi garnizono suarėme maždaug hektarą Telo plėšinių. Dirva buvo lengva, sodriai patręšta perpuvusiomis pilkomis žolėmis. Tučtuojau įsakiau užsėti ją įvairiomis javų rūšimis — nepaisydamas protestuojančių valstiečių, tvirtinančių, jog dabar sėjai „ne metas”. Mišelis pusę dienos jiems aiškino, kad Telo planetoje nėra įprastų metų laikų, todėl sėti ir pjauti visuomet „metas” ir geriau tą padaryti dabar nei paskui.

Kai prasidėjo arimo darbai, mes vėl aptikome plokščiuosius padarus — tokius, kaip tasai, kurį radome pirmosios žvalgybos metu. Valstiečiai juos praminė gyvatėmis, ir šis vardas prigijo, nors su žemiškosiomis gyvatėmis šie gyvūnai neturėjo nieko bendra. Jų ilgis svyravo nuo penkiasdešimties centimetrų iki trijų metrų. Nors jų negalėjome vadinti nuodingais, padarai buvo ganėtinai pavojingi: galingi tuščiaviduriai apatinio žandikaulio dantys sušvirkšdavo aukai nepaprastai stiprių virškinimo sulčių, kurie degino audinius, sukeldami savotišką gangreną, — jei nukentėjusiam tučtuojau nesuteiktum pagalbos, viskas baigtųsi galūnės amputacija ar netgi mirtimi. Laimei, tie labai pikti ir mitrūs padarai pasitaikydavo gana retai. Vienas įkando buliui, kuris tučtuojau pastipo, o kitas — žmogui. Netoliese buvę Vandalis su Masakru nedelsdami užveržė žaizdą ir amputavo sužeistą koją. Tai buvo vienintelės aukos.

Įkandin augalų Telo planetą pradėjo įsavinti žemiškieji vabzdžiai, visų pirma stambios rudosios skruzdėlės, kurių pavadinimą jau pamiršau. Netoli Vandalio rūdvietės aptikome visą skruzdėlyną! Skruzdės godžiai rijo dervą besisunkiančią iš pilkųjų augalų, ir stebėtinai greit dauginosi. Tuo metu, kai bandymų lauke prasikalė pirmieji žali daigai, skruzdės jau knibždėjo visur, lengvai dorodamos mažus Telo vabzdžius, mėginančius kovoti su ateiviais.

Po audringos pradžios stojo taikos ir ramybės dienos. Palaipsniui, po truputį mes įveikėme netgi tai, kas atrodė neįveikiama. Bėgo mėnesiai. Surinkome pirmąjį derlių, gausų „žemiškuose” laukuose ir stačiai stulbinantį išartame Telo planetos sklype. Panašu, jog javai aklimatizavosi puikiai. Galvijų bandos dauginosi, tačiau ganyklų kolei kas užteko. Matyt, žemiškieji augalai buvo stipresni už vietinius, ir aplink jau pasirodė maišytų stepių dėmės. Keista buvo regėti, kaip mums pažįstamos žolės juosia kokį nors dulkinai pilką krūmelį su cinkuotais lapais.

Tik dabar, laisvalaikiu, galėjau pagalvoti apie save. Išsyk po katastrofos jaučiausi sutrikęs, kone apimtas nevilties: žinojau, kad esu pasmerktas amžinai tremčiai, visiems laikams atskirtas nuo draugų, atkirstas nuo jų tokia neįveikiama praraja, kokios neišmatuosi jokiais žemiškaisiais matais. Patyriau siaubą, susitikęs su nepažįstama planeta, kurioje knibždėjo pabaisos. Paskui privalėjome imtis neatidėliotinų veiksmų: kovojome su banditais, organizavome darbą, aš gavau atsakingą ministro postą, kurį man primetė, — visam tam skyriau visą savo laiką bei dėmesį ir tik dabar nustebęs pastebėjau, kad buvusios nuotaikos išgaravo be pėdsako. Mane persmelkė nuotykių troškimas, džiugi ir nenumaldoma neregėtų horizontų atradėjo aistra.