Kosmoso robinzonai

— Nepaprastai reikalingas. Tu žinai, žaliavos turim nedaug. Geležies rūdos pakaks vos keleriems metams ir tai tik tuo atveju, jei taupysime kaip įmanydami. Mus supa pelkės ir stepės, kuriose labai sunku ieškoti klodų. Turime nusigauti iki kalnų. Beje, gal ten aptiksime ir miškus, kurie aprūpintų mus mediena, antraip netruk sime iškirsti visus aplinkinius medžius, o jų ir šiaip liko nebedaug. Gal sutiksime mums naudingų gyvūnų, gal surasime anglies — kas žino! O gal aptiksime tokią vietą, kurioje nėra hidrų. Vargu ar jos skrenda toli nuo savo pelkių!

— Kiek degalų tau reikės?

— O kiek suvaitoja geriausias sunkvežimis?

— Dvidešimt du litrus šimtui kilometrų. Su kroviniu ir prastuose keliuose išdegins iki trisdešimties.

— Tarkime, tūkstančio dviejų šimtų litrų. Tuomet mūsų veiklos spindulys sieks du tūkstančius kilometrų. Taip toli važiuoti neketinu, bet reikia įvertinti visokiausius vingius.

— Kiek žmonių tu prašai?

— Įskaitant mane, septynių. Ketinu pasiimti Belterą, jis jau išmoko skirti pagrindinius mineralus; Mišelį, jeigu jis panorės…

— Žinoma, panorėsiu! Jau seniai svajoju tyrinėti planetas iš arti, ne vien per teleskopą.

— Tu man labai padėtum, nustatant topografinius aukščius. Gi dėl likusiųjų dar neapsisprendžiau.

Ekspedicijos planas buvo patvirtintas vienbalsiai — neskaitant Šarnjė prieštaravimų. Jau kitą dieną Etranžas liepė darbininkams pradėti sunkvežimio tobulinimo darbus.

Pasirinkome mašiną su sudvigubintais užpakaliniais bakais. Pernelyg trapius stiklus pakeitėme pleksistiklu, pasiskolinę jo iš observatorijos atsargų, patikrinome visas spynas ir prie stiklo pakė— lėjų įtaisėme diuralio lakštus, kurie nelaimės atveju galėjo aklinai uždaryti langus. Pertvarą tarp kabinos ir priekabos išardėme, priekabą praplatinome ir pavertėme kajute su pusapvaliu stogu, plieninių lankų karkasą uždengėme storais diuralio lakštais. Ant stogo įtaisėme besisukantį bokštelį su automatiniu dvidešimties milimetrų kulkosvaidžiu; šaulys galėjo sukioti jį, spaudydamas pedalą. Dar pasiėmėme penkiasdešimt toliašaudžių šimto dešimties centimetrų ilgio raketų, du rankinius kulkosvaidžius ir keturis automatus. Patrankai parūpinome aštuoniasdešimt užtaisų, kulkosvaidžiams — po šešis šimtus šovinių, automatams — po keturis šimtus. Atsarginius degalus supylėme į šešis papildomus dviejų šimtų litrų talpos bakus. Priekaboje įrengėme dviem eilėm išrikiuotus šešis atlenkiamus gultus, po tris vienas viršum kito, ir mažą sudedamą stalelį. Sukrovėme dėžes su maisto atsargomis — jos turėjo atstoti ir kėdes. Instrumentai, prietaisai, sprogmenys, geriamo vandens bakai ir mažas siųstuvas-imtuvas užėmė visus laisvus kampus, o tą, kas netilpo, pririšome ant stogo. Ten pat aplinkui bokštelį sugulė šešios naujos mūsų šarvuočio padangos. Kajutę apšvietė dvi lempelės, šviesa sklido ir per tris iš vidaus uždaromus langus. Šarve išgręžė— me šaudymo angas. Iš naujo perrinkome visą variklį, visą pavarų dėžę, ir mano žinioje atsidūrė pakankamai galinga kovinė mašina, kuriai nebaisios jokios hidros. Degalų turėjo pakakti keturiems tūkstančiams kilometrų, o maisto atsargų — dvidešimt penkioms dienoms. Bandymų metu sunkvežimis lengvai riedėjo keliu šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, bet kalvotoje vietovėje derėjo tikėtis daugiausiai trisdešimties.

Tuo metu aš toliau rinkau įgulą. Jau turėjau sąrašą su šešiomis pavardėmis.

Ekspedicijos vadovas ir geologas — Žanas Burnė; viršininko pavaduotojas — Breforas; zoologas ir botanikas — Vandalis; šturmanas — Mišelis Sovažas; geologas-žvalgybininkas — Belteras; mechanikas ir radistas — Polis Šeferis. Pastarasis, kadaise laivo mechanikas, buvo Lui bičiulis.

Nežinojau, ką pasirinkti septintuoju. Norėjau pakviesti Masak— rą, bet tas neturėjo teisės išvykti iš kaimo, kur daktaro pagalbos gali prireikti kiekvieną minutę. Kažkur išėjau, ant stalo palikęs savo popierius, o grįžęs radau užpildytą sąrašą — po šešiomis pavardėmis drąsiu Martinos braižu buvo prirašyta: „Sanitarė ir virėja — Martina Sovaž”.

Kad ir kaip stengėmės mudu su Mišeliu, merginos perkalbėti nepavyko. Galiausiai net apsidžiaugiau, kai Martina privertė mane pasiduoti: ji buvo stipri, narsi, puikiai šaudė, be to, buvau tikras, kad mūsų šarvuotyje bijotis nėra ko.

Paskutinieji pasiruošimai artėjo į pabaigą Kiekvienas kur galėdamas sukišo savo knygas ir asmeninius daiktus, kiekvienas išsirinko sau gultą. Martina užėmė patį viršutinį dešinėje, o aš — kairėje. Po manimi įsitaisė Vandalis ir Breforas, žemiau Martinos — Mišelis ir Belteras. Šeferio laukė nakvynė ant vairuotojo sėdynės: jo šimtui šešiasdešimčiai centimetrų kabina buvo pakankamai plati. Baimindamiesi, jog viduje bus pernelyg karšta, įrengėme papildomą ventiliatorių. Per stogo liuką kopėtėlėmis galėjome užkopti viršun, bet menkiausio pavojaus atveju privalėjome nedelsdami slėptis priekaboje.