Kosmoso robinzonai

Kartą, eidamas į observatoriją, apie tai papasakojau Martinai: dabar ji su Mišeliu ten lankydavosi tik retkarčiais, didžiąją savo laiko dalį pašvęsdami visuomeniniams reikalams bei jauno piemens Žano Vidalio mokymui — paaiškėjo, kad tas vaikinas nepaprastai gabus. Aš dėsčiau jam geologiją, Vandalis — biologiją, o mano brolis — Žemės istoriją. Vėliau Vidalis tapo žymiu mokslininku ir, kaip žinote, buvo išrinktas respublikos viceprezidentu. Tačiau neužbėkime įvykiams už akių.

— Tik pamanykite! — kalbėjau Martinai. — Kai mano pusbrolis Bernaras norėjo pasiimti mane į tarpplanetinę ekspediciją, griežtai atsisakiau. Pareiškiau, jog iš pradžių privalau baigti institutą, bet iš tiesų paprasčiausiai pabūgau! Dėl kokios nors suakmenėjusios iškasenos buvau pasiryžęs traukti kad ir į pasaulio kraštą, bet vien nuo minties, jog teks apleisti Žemę, imdavau drebėti iš siaubo! O dabar esu Telo planetoje ir nė kiek dėl to nesigailiu. Stebėtina, tiesa?

— Aš stebiuosi dar labiau, — atsiliepė Martina. — Rašiau disertaciją, kurioje įrodinėjau išgaubtos erdvės teorijos nepagrįstumą. Ir štai dabar savo kailiu įsitikinau, kad ji yra teisinga!

Mes buvome jau pusiaukelėje, kai ūmai sukaukė pavojaus sirena.

— Po velnių, vėl tie nelemti padarai! Greičiau į slėptuvę!

Dabar tokios slėptuvės nuo hidrų stovėjo visur, o artimiausia stūksojo per trisdešimt metrų nuo mūsų. Pasileidom bėgte, nemąstydami apie savimeilę, nors šįsyk buvau apsiginklavęs ne tik revolveriu, bet ir automatu. Priverčiau Martiną įeiti vidun, o pats pasilikau ant slenksčio, pasirengdamas šaudyti. Iš viršaus ėmė ristis akmenėliai, o įkandin jų priešais mane išdygo juoda klebono figūra.

— Ak, tai jūs, mesjė Burnė! Iš kur atskrenda hidros?

— Tikriausiai iš šiaurės. Sirena davė tik vieną signalą. Eikite į slėptuvę!

— Viešpatie, ir kada gi mes atsikratysime tų pragaro išperų?

— Bijau, kad dar negreit. O štai ir jos pačios! Slėpkitės, jūs gi neturite ginklo.

Aukštai virš mūsų pasirodė žalias debesėlis. Visai greta jo, tik truputėlį žemiau, danguje išsiskleidė juodi kamuolėliai — sprogo raketos.

Per žemai! Oho, šįsyk jau geriau!

Kita salvė kirto tiesiai į būrio vidurį, ir po kelių sekundžių iš viršaus ėmė dribti žalios mėsos gniutulai. Palikęs praviras duris, nėriau į slėptuvę: net žuvusios hidros oda sukelia skausmingus nudegimus.

Slėptuvėje Martina šnekučiavosi su kiurė ir tolydžio dirsčiojo pro storo stiklo langelį. Tarsi suvokusios, kad būryje likti pavojinga, hidros pikiravo grupelėmis po dvi ar tris. Pro privertas duris mačiau, kaip jos sukasi virš mūsų siaurojo geležinkelio garvežio; mašinistas uždaroje kabinoje buvo saugus. Ūmai nusikvatojau: iš garvežio išsiveržė garo čiurkšlė, ir persigandusios hidros puolė kas kur. Vis dar juokiausi, žvalgydamasis aplink. Apačioje, kaime, tratėjo šūviai, ir aikštėje prie šulinio jau voliojosi kelios numuštos pabaisos. Ūmai dangų uždengė kažkoks šešėlis. Liuoktelėjau į slėptuvę ir užtrenkiau duris: hidra prašvilpė virš stogo. Kol pro šaudymo angą iškišau automatą, ji buvo jau toli.

Maitinos šūksnis privertė mane pašokti:

— Žanai, greičiau čionai!

Puoliau prie langelio: mūsų link skuodė gal dvylikos metų berniukas, o jį vijosi hidra. Iki slėptuvės dar liko apie pusantro šimto metrų. Nepaisant mirtino pavojaus, berniūkštis, regis, nepasimetė: jis bėgo zigzagais, sumaniai pasinaudodamas medžiais, kurie kliudė jo persekiotojai. Visa ta scena šmėstelėjo priešais mane nelyginant žaibo tvyksnyje: po akimirkos jau buvau lauke. Hidra pakilo aukštyn ir pasiruošė pikiruoti.

— Gulk! — surikau.

Berniukas suprato ir prigludo prie žemės; pabaisa nepataikė. Paleidau į ją dešimties šūvių seriją iš penkiasdešimties metrų nuo tolio. Hidra pašoko ore ir vėl pasigręžė puolimui. Kilstelėjau automatą, nusitaikiau; po antrojo šūvio automatas užsikirto. Dėkle turėjau atsarginį vamzdį, tačiau pakeisti jo jau nebesuspėjau. Sviedęs šalin automatą, stvėriau revolverį. Hidra artinosi.

Ir tuomet pro mane pūkšdamas nukūrė mūsų storuliukas kiurė su savo besiplaikstančia sutana. Ko gero, taip mikliai jis dar niekada nebėgiojo! Hidra veržliai nusileido, tačiau klebonas spėjo išskėsti rankas, pridengti berniuką ir sutikti mirtiną dūrį…

Per tas sekundes aš pakeičiau vamzdį ir iš dešimties metrų atstumo tol pleškinau į pabaisą, kol toji negyva žnektelėjo ant savo aukos kūno.

Apsidairiau: kitų hidrų gretimai nesimatė, o ir kaime nebeaidė— jo šūviai; tik aukštai danguje sklandė kelios žalios dėmės. Vargais negalais ištraukiau kiurė lavoną — vienas gramas hidros nuodų patiesia jautį, o šįsyk pabaisa sušvirkštė bent dešimt, jei ne daugiau! Martina lengvai pakėlė sąmonės netekusį berniuką, ir mudu pasukome į kaimą. Gyventojai baimingai vėrė iš vidaus užbarikaduotas duris. Berniukas atsitokėjo ir, kai perdavėme jį motinai, jau įstengė paeiti pats.

Aikštėje prie šulinio sutikome apsiniaukusį Lui.

— Bjauri diena, — pratarė jis. — Čia du nukauti — Pjeras Evrė ir Žanas Klodas Šaras. Jie nepasitraukė į slėptuvę, kad būtų patogiau šaudyti…

— Nukauti trys, — pataisiau jį.

— Kas trečiasis?

Paaiškinau.