Kosmoso robinzonai

Ir štai išaušo žydrosios dienos rytas, kai galiausiai visi sėdome į savo vietas. Įsitaisiau prie vairo. Mišelis ir Martina — šalia manęs, Šeferis, Vandalis ir Breforas išlipo ant stogo, o Belteras įsiropštė į patrankos bokštelį; su manimi jis galėjo susisiekti telefonu. Prieš išvykdamas įsitikinau, jog vairuoti mašiną, taisyti įprastus gedimus ir šaudyti kulkosvaidžiu geba kiekvienas ekspedicijos dalyvis.

Paspaudžiau rankas draugams, atsisveikindamas apglėbiau dėdę bei brolį — ir išvykome. Pasukome keliu į pilį. Belteras per bokšto liuką ilgai mojo Idai, kuri atsiliepdama mosavo skarele.

Buvau susijaudinęs, laimingas ir visa gerkle plėšiau dainą. Pravažiavome griuvėsius, paskui nuriedėjome palei siaurąjį geležinkelį ir nauju, neseniai pažymėtu keliu nusigavome iki rūdvietės. Stebėtojai buvo savo vietose. Vieni darbininkai vaikštinėjo grupelėmis, laukdami pamainos, kiti užkandžiavo. Draugiškai atsisveikinome ir nuvažiavome tolyn, {stepę, per pilką Telo planetos žolę.

Iš pradžių tai šen, tai ten dar pasitaikydavo žemiškųjų augalų, bet veikiai jie dingo. Po valandos už nugaros liko paskutinės regimos vėžės, galutinis taškas, kurį buvome pasiekę savo žvalgybos metu. Priešais mus dryksojo nepažinta planeta.

Lengvas vakaris šiureno žolę, kuri treškėdama gulė po sunkvežimio ratais. Dirva buvo kieta ir stebėtinai lygi. Pilkoji stepė plytėjo aplink kiek tik užmatė akys. Pietuose susitelkė reti balti debesėliai, „paprasti debesys”, kaip pastebėjo Mišelis.

— Kokia kryptimi važiuojame? — paklausė jis, dėliodamas ant planšetės šturmano prietaisus.

Paaiškėjo, kad Telo planeta turi tokį pat nuolatinį magnetinį lauką kaip ir Žemė, ir mūsų kompasai veikė puikiai, skirtumas tik tas, kad čia viskas buvo atvirkščiai, ir šiaurinis strėliukės galas rodė į pietus.

— Iš pradžių tiesiai į pietus, paskui į pietryčius. Šitaip aplenksime pelkę. Šiaip ar taip, labai tikiuosi, jog aplenksime. Paskui tiesiai link kalnų.

Vidudienį sustojome ir pirmąkart papusryčiavome „sunkvežimio šešėlyje”, kaip išsireiškė Polis Šeferis. Tas šešėlis buvo veikiau įsivaizduojamas nei realus. Dar laimė, kad mus gaivino menkas vėjelis.

Linksmai gurkšnojome vyną, tik ūmai žolė greta mūsų suvilnijo, ir išjos išniro plokščioji gyvatė. Neleisdama mums atsitokėti, ji metėsi į priekį ir įsisiurbė… tiesiai į kairįjį priekinį sunkvežimio ratą. Iš padangos tučtuojau šnypšdamas išsiveržė oras.

— Ak, kad tave! — nusikeikė Polis, liuoktelėjo į kabiną ir po akimirkos iššoko su kirviu rankose.

— Nesugadinkite jos, meldžiu! — sušuko Vandalis, tačiau Polis nekreipė dėmesio; jis vienu smūgiu perkirto gyvatę, ir dar taip, jog kirvio ašmenys sulindo į dirvą iki pat rankenos. Mes net susirietė— me iš juoko.

— Tikriausiai šis grobis jai pasirodė sausokas, — pratarė Mišelis, stengdamasis pražioti gyvatės nasrus. Šiam tikslui teko griebtis replių. Išmontavę ratą įsitikinome, jog plokščiojo padaro skrandžio sultys pasižymi neįtikėtina galia: guma jau susiraukšlėjo, o protektorius aplink dūrio vietą išnyko be pėdsako.

— Atleiskite, — pratarė Mišelis, pasigręždamas į plokščiosios gyvatės liekanas. — Nežinojau, madam, kad jūs galite virškinti kaučiuką!

Nuvažiavome tolyn, riedėdami vidutiniu dvidešimt penkių-tris— dešimties kilometrų per valandą greičiu. Kelis kartus mėginau pasukti į kairę, bet tenai vis dar tyvuliavo pelkė. Naktis praėjo ramiai. Tiktai kitą dieną, po trijų spartaus važiavimo valandų, galų gale įstengėme pakeisti kryptį. Aplink po senovei šnarėjo pilka žolė, retsykiais pasitaikydavo krūmokšnių, kelis kartus teko apvažiuoti griovius. Judėjome link kalnų, stūksančių ties horizonto linija.

Dešimtą valandą oras subjuro, o kai sustojome užkąsti, lietus negailestingai čaižė diuralio stogą. Pavalgėme, neišlipdami iš mašinos. Tuo tarpu lietus virto liūtimi, matomumas visai suprastėjo, ir aš nusprendžiau palaukti.

Pravėrėme langus, įsileisdami gryno oro, ir įsitaisėme kas kur — vieni ant gultų, kiti aplink stalą. Aš pusiau gulom tysojau ant priešakinės sėdynės, Mišelis su Martina sėdėjo ant slenksčio tarp kabinos ir priekabos. Tingiai čiurleno pašnekesys. Mudu su Mišeliu dūmijome pypkes, likusieji traukė cigaretes. Kažkokio laimingo atsitiktinumo dėka kaime išliko didelės tabako atsargos, be to, vienas gyventojas „atsigabeno” nedidelį tabako lauką tad dabar auginome jį patys, nesibaimindami valdininkų sankcijų.

Lietus pliaupė septyniolika valandų iš eilės ir, pasak budinčiųjų, nesiliovė nė akimirkai. Kai prabudome ryte, vis dar lijo, nors ir nebe taip stipriai. Visą lygumą užliejo vanduo, tankios puvenos lėtai siurbė drėgmę. Mišelis pamėgino pajudinti šarvuotį iš vietos; sunkvežimiukas užbuksavo, bet paskui ėmė ristis, atsargiai didindamas greitį.

Trečiosios dienos pabaigoje pažymėjau, kad pravažiavome jau šešis šimtus penkiasdešimt kilometrų ir pastebimai priartėjome prie kalnų. Vietovė keitėsi: dabar aplink rikiavosi kalvų grandinės, nu— drykusios iš pietvakarių į šiaurės rytus. Tarp dviejų tokių grandinių man pavyko padaryti labai svarbų atradimą.