Kosmoso robinzonai

Naujosios Prancūzijos gyventojų skaičius taip pat išaugo — prie mūsų prisidėjo šeši šimtai „Siurkufo” jūreivių ir šešiasdešimt argentiniečių, panorusių gyventi „lotyniškoje šalyje”. Be to, prisijungė ir penkiasdešimt Kanados prancūzų. Iš pradžių juos atbaidė mūsų kolektyvinis ūkis, nors jis aprėpė tik pramonės įmones, bet veikiai kanadiečiai įsitikino, kad niekas jiems nekliudo vaikščioti į bažnyčią — jeigu taip norisi.

Norvegai (išsyk po katastrofos jie išgelbėjo skęstančio norvegų lainerio keleivius, ir dabar skandinavų buvo apie pustrečio šimto) paprašė skirti jiems dalį mūsų teritorijos prie Dordonės žiočių. Mes neprieštaravome, ir toje vietoje netruko išaugti žvejybos uostas.

Iš tiesų joks griežtas pasidalijimas neegzistavo, ir mišrios santuokos tapo įprastu reiškiniu. Laimei, amerikiečių moterų buvo kur kas daugiau nei vyrų, ir didžiuma mūsų jūreivių susituokė dar Senajame Nju Vašingtone. Prabėgus metams po Didžiojo Žygio, man gimė sūnus Bernaras, o Mišelis vedė septyniolikmetę gražuolę — norvegę Ingą Unset, krovininio norvegų laivo kapitono dukrą.

Padėjome amerikiečiams statyti gamyklas. Jie savo ruožtu atidavė mums dalį savo staklių bei keturis lėktuvus. Drauge su dviem amerikiečių kolegomis jų teritorijoje, tačiau jau slvipų žemėse, aptikau nemenkus naftos klodus. O dar po penketo metų mes apsijungėme į Telo Respublikų Sąjungą. Bet iki tol dar teko atsikariauti žemes iš slvipų. Ir buvo akimirka, kai vos neprasidėjo karas su amerikiečiais, kai visų mūsų likimas kybojo ant plauko.

Slvipai pirmieji pradėjo priešiškus veiksmus. Kartą vakare šimtas jų karių netikėtai užpuolė mažą amerikiečių postą ir nukovė dešimt žmonių iš dvylikos. Dviems amerikiečiams pavyko pasprukti automašina. Kai šią naujieną sužinojo vadovybė, į orą pakilo du lėktuvai, tačiau žudikų rasti nepavyko: stepės ištuštėjo, o neperžvelgiami miškai užėmė pernelyg didelius plotus. Amerikiečiai apginklavo koloną, patyrė didžiulius nuostolius ir grįžo nieko nepešę. Tuomet jie kreipėsi pagalbos į mus, jau patyrusius šių žemių gyventojus, ir į mūsų sąjungininkus ssvisus.

Sunku būtų įsivaizduoti keistesnį karą ir pasakiškesnę kariau ną! Centre sunkvežimiais riedėjome mes ir amerikiečiai, viršum galvų sukiojosi keturi lėktuvai, priešaky skrido žvalgybinis malūnsparnis, o aplink šuoliavo kito pasaulio būtybės, apsiginklavusios lankais ir strėlėmis!

Kampanija buvo sunki, neapsiėjome be nuostolių. Greit sumoję, kad eiliniame mūšyje išsyk bus sumušti, slvipai ėmė niokoti pasienio rajonus, nuodyti šaltinius bei šulinius, puldinėti Naująją Ameriką, ssvisų žemes ir netgi Naująją Prancūziją, skverbdamiesi į ją per kalnus.

Eskadriniai minininkai apšaudė du slvipų pakrantės kaimus. Lėktuvai aptiko ir subombardavo kelias gyvenvietes. Bet visa tai neatnešė trokštamos pergalės. Tik tada, kai nusigavome į priešišką teritoriją peržengdami net būsimas Naujosios Amerikos sienas, slvipai nusprendė, jog išmušė lemiamos kovos valanda.

Auštant mūsų stovyklą iš visų pusių atakavo daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių juodųjų bestijų. Būriui vadovaujantis Džeinsas tučtuojau iškvietė aviaciją, ir iš Naujojo Vašingtono bei Kobalt Sičio aerouostų akimoju pakilo lėktuvai. Skriedami tūkstančio kilometrų per valandą greičiu, jie turėjo veikiai pasirodyti mūšio lauke, tačiau iki to meto mes privalėjome atsilaikyti. Buvome puikiai apsiginklavę, bet kas iš to?.. Penki šimtai amerikiečių, trys šimtai prancūzų ir penki tūkstančiai ssvisų prieš penkiasdešimt tūkstančių įniršusių priešų, kurių strėlės lekia per keturis šimtus metrų!.. Padėtis buvo kritiška! Svarbiausia, mes negalėjome pasinaudoti sunkvežimių manevringumu: ssvisai apjuosė mus trisdešimties gretų žiedu! Sustatėme visas penkiasdešimt mašinų, išskyrus mūsų senąjį šarvuotą sunkvežimį, ratu, sugulėme prie kulkosvaidžių ir laukėme.

Atidengėme ugnį, kai priešas atsidūrė per šešiasdešimt metrų, ir vos nepražuvome. Neatleistina klaida, nevalia buvo laukti taip ilgai! Slvipai kone užgriuvo mus juoda banga. Automatai ir kulkosvaidžiai šienavo priešus nelyginant prinokusius kviečius, ssvisai leido strėlę po strėlės, bet viskas veltui! Po akimirkos dešimt mūsiškių gulėjo negyvi, daugiau nei aštuoniasdešimt — sužeisti, ssvisų tarpe — šimtas nukautų, o sužeistųjų bent dvigubai daugiau.

Beprotiška slvipų narsa kėlė siaubą o jų gyvybingumas rodėsi stačiai neįtikimas. Vienas jų toliau šuoliavo priekin netgi tuomet, kai dvidešimties milimetrų kulka nuplėšė nelaimėliui ranką su visu petimi, ir griuvo negyvas vos per kelis žingsnius nuo amerikiečių. Tą regėjau savo akimis.

Po pirmosios atakos sekė antra. Kai slvipai pakilo trečią kartą, galų gale pasirodė lėktuvai, bet naudos iš jų buvo nedaug: puolantys ir besiginantys neįtikėtinai persimaišė, ir lakūnai paprasčiausiai nežinojo, kur šauti.