Kosmoso robinzonai

— Dabar jums aišku? — paklausė Lui. — Tų atmatų ginklai kur kas geresni už mūsiškius. Tokiems daikteliams, — jis parideno ant delno sprogstamąją kulką — mes tegalime priešpastatyti triušių medžioklės šautuvus ir megafoną — įtikimumo dėlei… vienintelis rimtas ginklas — tėtušio Boriu vinčesteris.

— Ir du automatai, — pridėjau aš.

— Artimam mūšiui, ne toliau trisdešimties metrų. Be to, kiekgi beliko šovinių? O kautis vis vien teks: šitaip palikti negalima. Tavo sesuo, Mišeli, irgi nesaugi, net observatorijoje.

— Niekšai! Jeigu jie išdrįs…

— Jie išdrįs, seni, išdrįs! Mūsų apie penkiasdešimt, mes apsiginklavę kuo pakliuvo, o jų pusėje — gal šešiasdešimt vyrų ir puikūs ginklai. O čia dar toji skraidanti žalia dvėseliena, velniai ją rautų! Ak, jei su mumis būtų Konstanas!..

— Kas jis?

— Inžinierius Konstanas, raketų specialistas. Atleisk, tu nežinai, mūsų gamykla be viso kito turėjo leisti ir kovines raketas lėktuvams. Prištampavome pilną sandėlį korpusų, betgi tai tik metaliniai vamzdžiai, užtaisų jiems nėra. Na, taip, žinoma, chemijos laboratorijoje liko viskas, ko reikia įdarui, bet kas gi įstengs jį pagaminti? Chemikų neturime!

Stvėriau Lui už pečių ir ėmiau sukti aplink, liuoksėdamas iš džiaugsmo.

— Lui, seni, mes išgelbėti! Ar žinai, kad mano dėdė — artilerijos atsargos majoras?

— Žinau, tik kas iš to? Patrankų vis vien neturime.

— Ir nereikia! Paskutiniuosius metus jis tarnavo priešlėktuviniuose raketiniuose daliniuose ir daug išmano apie raketas. Jeigu

jūs ten išties turite cheminių medžiagų, viskas gerai! Dėdė su Be— venu viską padarys kaip reikiant. Blogiausiu atveju užtaisysime raketas juoduoju paraku, mums ypatingo tolumo nereikia.

— Ko gero, betgi tai truks bent dešimt ar penkiolika dienų. O tuo tarpu…

— O tuo tarpu reikia kuo nors patraukti senjorų iš pilies dėmesį. Nagi, palūkėk!

Nukūriau į ligoninę, kur dar gulėjo Breforas ir mano brolis.

— Klausyk, Poli, — uždusęs kreipiausi į jį, — ar galėtum pastatyti romėnišką katapultą?

— Žinoma. Tačiau kam?

— Reikia apšaudyti pilį. Kiek toli gali skrieti katapultos užtaisas?

— O, viskas priklauso nuo užtaiso svorio. Žodžiu, nuo trisdešimties iki šimto metrų. Pakaks?

— Pakaks! Daryk brėžinį.

Grįžęs pas Lui su Mišeliu, išdėsčiau jiems savo planą.

— Neblogai, — pagyrė Lui. — Bet šimtas metrų — tik šimtas metrų, o dvidešimties milimetrų kulkosvaidis pliekia kur kas toliau!

— Kiek prisimenu, prie pilies yra dauba, į kurią galima atvažiuoti šalutiniu keliu. Ten ir pastatysime katapultą.

— Kiek suprantu, tu nori svaidyti į juos savadarbes bombas, įdarytas geležies laužu, — pratarė Mišelis. — Bet kurgi imsi sprogmenų?

— Akmens skaldykloje yra bent trys šimtai kilogramų dinamito, jį atvežė prieš pat katastrofą

— Na, su tokiomis pajėgomis pilies nepaimsi, — papurtė galvą Mišelis.

— O mes ir neketiname. Svarbiausia — išlošti laiko. Lai sau mano, kad mes tik veltui eikvojame jėgas ir šaudmenis! Tokiu būdu spėsime pagaminti raketas.

Ir papasakojau Mišeliui, ką sužinojau iš Lui.

Tarybos įsakymu Bevenas pasiuntė žvalgus patyrinėti priešo teritorijos. Tie patys žvalgai turėjo pranešti ir apie pasirodžiusias hidras; davėme jiems mažą siųstuvėlį, kurį laisvalaikiu surinko Etranžas. Po to ėmėmės ręsti katapultą: sukalėme rėmą, išskobėme šaukštą (šiam tikslui teko paaukoti jaunutį uosį) ir išmėginome tą prieštvaninį pabūklą, švysteldami kelis akmens luitus. Akmenys skriejo pakankamai toli, tad pastatėme dar dvi katapultas.

Veikiai mažutė mūsų armija, vadovaujama Beveno, iškeliavo pilies link. Savanoriai važiavo trimis sunkvežimiais, o jiems įkandin traktoriai tempė katapultas.

Pirmoji savaitė prabėgo bemaž ramiai, įvyko tik keli nereikšmingi susirėmimai. Visą tą laiką gamykloje virė karštligiškas darbas. Devintąją dieną mudu su Mišeliu atvykome į pozicijas.

— Na, kaip, ar viskas parengta? — paklausė mūsų Bevenas.

— Pirmosios raketos bus atgabentos šiandien arba rytoj, — atsakiau.

— Pagaliau! Prisipažinsiu, mums čia ne itin jauku. Jeigu jie ryžtųsi išpuoliui…

Mes nukulniavome į avanpostą.

— Nekiškit nosies, — perspėjo mus tėtušis Boriu. Šis buvęs seržantas ir Antrojo pasaulinio karo veteranas dabar vadovavo avangardui. — Už keteros viską apšaudo kulkosvaidžiai. Kiek supratau, priešininkas turi keturis: du dvidešimtinius ir du veikiausiai septynių su puse milimetro. Be to, automatai.

— Ar galima juos pasiekti katapultomis?

— Nemėginome, — atsakė Bevenas. — Stengėmės neišsiduoti.

— Kas kitoje pilies pusėje?

— Jie įtvirtino viską aplink. Ten suversti medžiai. O svarbiausia — pilėnai apšaudo kelią, tad katapultų artyn nepriveši.

— Gerai, palauksime.

Šliaužte nusigavome iki keteros. Ją apšaudė sunkusis kulkosvaidis.

— Ko gero, šitą būtų galima užčiaupti, — pastebėjo Mišelis.

— Tikriausiai. Tačiau vis vien neatakuosime, kol neatveš raketų. Palauksime bent jau iki kitos žydrosios aušros.

Numatytą valandą iš kaimo sunkvežimiu atvažiavo dėdė, Breforas bei Etranžas ir ėmė traukti laukan gausybę dėžių.

— Granatos, — trumpai paaiškino Etranžas.

Tai buvo ketaus vamzdžių nuopjovos su detonatoriais.