Kosmoso robinzonai

Kol nenuaidėjo pirmas šūvis, hidros nekreipė į mus dėmesio. Kai kurios apsunkusios atsiplėšė nuo karvių lavonų ir pasuko prie vandens — matyt, atsigerti. Kad ir kaip ten būtų, tą akimirką mes tespėjome įžiūrėti, kaip, prilėkusios prie didelės balos, hidros nardino į ją ypatingą storėlesnį čiuptuvą ir godžiai siurbė vandenį. Po to pabaisos pastebimai išsipūtė, tačiau, kad ir keista, jų judesiai tapo akivaizdžiai lengvesni.

Kiekvienas išsirinkome po taikinį. Aš nusitaikiau į artimiausią grupę — šešetą padarų, dorojančių vieną karvę.

— Ugnis! — sukomandavo Bevenas. Sutreškėjo salvė, tarsi kas būtų perdrėskęs šilkinį audinį. Tuščios mano automato gilzės subarbeno į priekinį stiklą; viena įšoko Mišeliui už apykaklės, ir tasai trumpai nusikeikė, po marškiniais pajutęs įkaitusį metalą. Hidros ėmė blaškytis. Daugelis išsyk sudribo ant žemės nelyginant perdurti maišai, — šienavau jas be gailesčio. Vandalis, taiklesnis už mane, įsigudrino viena salve pakirsti po dvi. Medžioklinių šautuvų kartečė draskė hidras į gabalus.

Tos, kurių nepavyko kliudyti išsyk, stebėtinai greit metėsi aukštyn ir po kelių sekundžių žaliu debesėliu pakibo aukštai viršum mūsų galvų. Vėl užtaisiau automatą ir išlipau iš mašinos. Sunkvežimyje įsitaisę savanoriai pasirengė pridengti mus ugnimi. Negyvų karvių oda buvo subadyta neatpažįstamai; raginiai danteliai, vainikuojantys hidrų čiuptuvus, paliko apvalias plėštines angas. Visa poodinė mėsa virto kažkokiu juosvu purvu.

— Išorinis virškinimas, — paaiškino Vandalis. — Nelyginant vabalo plaukiko lervų. Hidra nudobia auką nuodingu geluonimi, paskui per čiuptuvus įšvirkščia skrandžio sulčių, kuris mėsą paverčia maistingomis gleivėmis, ir ramiai susiurbia tą masę.

Norėdamas geriau apžiūrėti pabaisą Vandalis pasilenkė, pritūpė, bet tučtuojau pašoko, staugdamas iš skausmo: jo ranka atsitiktinai palytėjo žalią odą.

— Atsargiai! Nelieskit tos šlykštynės, ji degina!

Kairiąją Vandalio ranką išsyk išbėrė balkšvi spuogeliai.

— Degina kaip velnias! Ar kada lytėjote medūzą? Tai štai, čia tas pat, tik stipriau. Kas palies — nepasidžiaugs!

Jo ranka sparčiai ištino, Vandalis dvi dienas inkštė iš skausmo, bet, laimei, paskui viskas praėjo.

Tuo tarpu žaliasis debesis vis kybojo viršum mūsų galvų, ir mes neišmanėme, ką daryti. Pasišalinti? O jei hidros vėl sumanys pulti fermą? Pasilikti? O jei Honegeris, mums nesant, užims kaimą? Dilemą išsprendė pačios hidros.

— Atgal, į priedangą! — ūmai sukliko Mišelis, nenuleidžiantis akių nuo žaliojo debesies. Mes puolėme prie mašinos; pirmas į ją įšoko Vandalis, įkandin ir mudu su Mišeliu. Spėjau užtrenkti dureles, kai vienas padaras trenkėsi į mašinos stogą ir užsimušė. Laimei, metalas atlaikė smūgį. Likusios pabaisos didžiuliu greičiu ėmė suktis virš sunkvežimio, panėšėdamos į fantastišką karuselę. Paskubomis užvėriau mašinos langelį ir stebeilijau į jas, pasirengęs kiekvieną akimirką atidengti ugnį.

Nuaidėjo šūviai. Savanoriai negailėjo parako! Sužeistos hidros susirietusios dribo ant žemės, o likusios toliau sukosi pašėlusiam šokyje. Ūmai, tarsi pagal komandą, jos metėsi atakon, ištiesusios nuodingus geluonis. Pasigirdo klyksmas — matyt, viena hidra persmeigė brezentą savo grėsminguoju ginklu ir įgėlė kažkuriam vaikinui. Sunkvežimis išsyk pajudėjo. Dabar mes taip pat atidengėme ugnį ir šįsyk šaudėme ganėtinai sėkmingai. Hidros aplipo sunkvežimį, mes baiminomės sužeisti draugus, bet, kadangi mūsų niekas nepuolė, taikėmės neskubėdami ir šaudėme pasirinktinai — tarytum tire. Per kelias minutes pavyko sunaikinti dar trisdešimt pabaisų, o viso jų nukovėme daugiau nei septyniasdešimt. Šįkart pamoka nenuėjo veltui: hidros metėsi aukštyn ir galų gale nuskrido.

Viena negyva, tačiau neprakiurdyta pabaisa liko kyboti per du metrus virš sunkvežimio. Vikriai užmetėme ant jos kilpą ir nuvilko— me į kaimą nelyginant priešų oro balioną. Valstietį su šeima ir pusiau suvirškintą jo sūnelio lavoną taip pat išsivežėme drauge. Lauke liko dvylikos karvių kūnai ir visos nukautos hidros — tiktai vieną Vandalio prašymu aprišome virvėmis ir atsargiai įtraukėme į sunkvežimį, kad vėliau galėtume nuodugniai ištyrinėti.

Beje, paaiškėjo, kad nuogąstavome be reikalo: sunkvežimyje niekas nenukentėjo, tiesiog vienas savanoris sukliko iš baimės. Nepaisant sėkmingos operacijos baigties, dabar žinojome, kokį grėsmingą pavojų mums kelia nepažįstamų Telo pabaisų pasaulis.

Į kaimą grįžome nugalėtojais. Savanoriai uždainavo. Darbininkai iš širdies traukė revoliucines dainas, o mudu su Mišeliu visa gerkle plėšėme maršą iš „Aidos”, stengdamiesi sukelti kuo daugiau triukšmo.

Naujienos, kurias pranešė Lui, mažumą atšaldė netramdomą mūsų entuziazmą.

JĖGA PRIEŠ SMURTĄ

Dvylika savanorių ėjo į žvalgybą prie pilies ir buvo sutikti sunkiojo dvidešimties milimetrų kulkosvaidžio serija. Įrodymui vaikinai parsinešė nesprogusią kulką.