Kosmoso robinzonai

— O štai raketos, — pareiškė dėdė. — Mes jas išmėginome. Maksimalus šūvio tolumas — trys su puse kilometro; tikslumas pakankamas. Galvutėse — ketaus nuolaužos ir sprogmenų užtaisas. Tuoj atvyks sunkvežimis su kreipiančiosiomis atramomis. Viso turime penkiasdešimt tokio tipo raketų, tačiau gamykloje jau ruošiamos galingesnės.

— Che-che! — patrynė rankas Bevenas. — Mūsų artilerija gausė-

ja!

Tą akimirką į daubą įsirito vienas savanoris.

— Jie mosuoja balta vėliava! — pranešė jis.

— Nejau pasiduoda? — nepatikliai paklausiau aš.

— Ne, nori atsiųsti parlamentarą.

— Atsakymas: „Lai siunčia”, — įsakė Bevenas.

Priešininko pusėje pakilo žmogus ir, mosuodamas balta nosine, pasuko mūsų link. Tėtušis Boriu pasitiko jį pusiaukelėje ant niekieno žemės ir atlydėjo į mūsų pozicijas. Pasirodo, mus nusprendė aplankyti patsai Šarlis Honegeris.

— Ko jums reikia? — paklausė Bevenas.

— Noriu pasišnekėti su jūsų vadeivomis.

— Priešais jus keturi „vadeivos”.

— Norėdamas išvengti bereikalingo kraujo praliejimo, siūlau jums štai ką: jūs paleidžiate savo Tarybą, sudedate ginklus ir perduodate valdžią mums. Tuomet jums nieko nenutiks.

— Na, aišku, jūs paprasčiausiai paversite mus vergais, — atsiliepiau aš. — Štai mūsų pasiūlymas: jūs grąžinate pagrobtas merginas ir pasiduodate. Jūsų žmones perimsime savo žinion, o jus ir jūsų tėvą iki teismo pasodinsime į kalėjimą.

— Įžūlumo jums nestinga! Pažiūrėsim, ką jūs mums padarysite su savo medžioklinėmis pliauškynėmis.

— Perspėju, — įsiterpė Mišelis, — jei nukausite bent vieną mūsų žmogų, mes jus pakarsime.

— Pasistengsiu nepamiršti!

— Kadangi nepageidaujate pasiduoti, — tęsiau, — siūlau pagrobtas merginas, o taip pat jūsų seserį bei madmuazelę Diušer nugabenti į saugią vietą, kad ir ant štai tos kalvos.

— Nieko nebus! Nei Medė, nei mano sesuo ničnieko nesibijo, o į likusias man nusispjaut. Jeigu žus šitos, po pergalės rasis kitų. Kad ir jūsų sesikė…

Nespėjęs baigti sakinio, niekšas žnektelėjo ant žemės su pamušta akim: Mišelis veikė mikliau už mane.

Šarlis Honegeris atsistojo blykšdamas nuo įtūžio.

— Jūs smogėte parlamentarui, — sušnypštė jis.

— Tu šunsnukis, o ne parlamentaras. Nešdinkis, kol sveikas!

Įžūlėlį išlydėjo sustiprintas konvojus.

Kai tik Honegeris dingo už keteros, į daubą įriedėjo antrasis sunkvežimis, ir mes skubiai surinkome raketų paleidimo atramas.

— Po dešimties minučių atidengsime ugnį, — pratarė Bevenas. — Tik gaila, kad neturime stebėjimo punkto.

— O antai ta kalva tiktų? — paklausiau, rodydamas į statų gūbrį, stūksantį maždaug per penkiasdešimt metrų už mūsų pozicijų.

— Ten nėra jokios priedangos.

— Užtat iš ten turi matytis netgi pati pilis! Mano regėjimas puikus, be to, pasiimsiu telefoną. Laido turėtų pakakti.

— Aš su tavim, — pasisiūlė Mišelis.

Mudu ėmėme kopti aukštyn, pakeliui išvyniodami telefono laidą tačiau nepasiekėme nė pusės šlaito, kai pasigirdo čaižus spragsėjimas ir į visas puses pažiro akmenų skeveldros: mus pastebėjo. Prigludę prie uolos, aplenkėme viršūnę ir toliau kopėme priešingu šlaitu.

Iš viršaus priešo linijos matėsi kaip ant delno. Nuo priekin atsikišusio nedidelio posto su sunkiaisiais kulkosvaidžiais į užnugarį vedė gili tranšėja. Flanguose išsimėtė automatininkų lizdai bei pavieniai apkasai, kuriuose krutėjo žmonės.

— Siuvėjas minėjo, kad jų čia penkiasdešimt ar šešiasdešimt, bet, sprendžiant iš įtvirtinimų linijų, turėtų būti daugiau, — pastebėjo Mišelis.

Maždaug per kilometrą nuo mūsų kalvos šlaite aiškiai matėsi laukymė, o jos viduryje — pilis. Prie statinio tolydžio pasirodydavo ir dingdavo keturi taškai.

— Kaip apmaudu, jog Vandalis sudaužė savo binoklį!

— Taip, gaila, — sutikau. — Mums liko tik teleskopai. Galingos mašinos, betgi jų nepajudinsi iš vietos!

— Palauk, o kodėl negalėtume nuimti nuo teleskopo mažo ieškiklio?

— Dar spėsi. Vargu ar pilį užimsime šiandien.

— Alio! Alio! — sutreškėjo telefonas. — Po dešimties minučių atidengiame ugnį. Stebėkite!

Dirstelėjau į mūsų pozicijas: pusė savanorių, išsidėsčiusių grandine, prigludo dauboje prie pat keteros; likusieji triūsė prie katapultų. Etranžas ir mano dėdė uoliai statė kreipiančiąsias raketų atramas. Sunkvežimiai jau išvažiavo.

Lygiai aštuntą trisdešimt šešios ugnies čiurkšlės išsiveržė iš daubos ir pakilo aukštai į dangų, palikdamos juodas dūmų uodegas. Paskui pėdsakas nutrūko: raketos išeikvojo kurą. Parko aikštelėje priešais pilį suspindo tvyksniai, išsipūtė dūmų debesėliai. Po kelių sekundžių išgirdome sprogimų aidą

— Per arti. Iki pilies dar apie trisdešimt metrų, — pranešiau į telefoną. Terasoje pasirodė keturios juodos figūrėlės.

Vėl pakilo šešios raketos. Šįkart jos krito tiksliai: viena susprogo stačiai terasoje, ir mažosios figūrėlės pargriuvo; paskui trys pakilo ir nutempė vidun ketvirtąją. Antroji raketa smogė į pilies langą. Likusios sprogo, atsitrenkusios į sienas, kurios, regis, beveik nenukentėjo.

— Tiesiai į taikinį! — sušukau.

Įkandin pakilo dar aštuoniolika raketų. Viena jų kirto į Honegerio automobilį, paliktą namo dešinėje, ir uždegė jį.