Kosmoso robinzonai

— Nebežiūrėkite į raketas, — pasigirdo Beveno balsas. — Dabar koreguokite katapultų veiksmus.

Trys pirmieji užtaisai perskriejo kulkosvaidininkų postą.

— Mažumą per toli, — pakildamas pranešė Mišelis.

Trūktelėjau jį žemyn: nepajėgdamas pasiekti mūsų žmonių, prigludusių dauboje, priešas kulkosvaidžių bei automatų ugnimi ėmė laistyti mus. Kelias minutes neįstengėme kilstelti galvų, kulkų spiečius dūgzdamas švilpė virš mūsų, versdamas spaustis į akmenis, dvidešimties milimetrų kulkosvaidžio serijos talžė uolą visai šalia, gal per sprindį nuo stebėjimo posto.

— Laimė, kad jie neturi distancinių užtaisų!

— Reikės įtvirtinti šitą stebėjimo punktą. O kol kas verčiau leiskimės žemyn, — pasiūliau aš.

Kulkosvaidis nutilo, automatai taip pat nutraukė ugnį.

— Atidengiame ugnį į priešo pozicijas! — pranešė telefonas. — Stebėkite!

Raketos sproginėjo atvirose vietose ar eglyno tankmėje, nepa— darydamos didesnės žalos — neskaitant padegtos šiaudų kupetos.

Priešas vėl atidengė ugnį, tačiau dabar taikėsi į daubos keterą. Vienas mūsų žmogus sužeistas nušliaužė žemyn. Veikiai atriedėjo sunkvežimis su stambesnio kalibro raketomis; iš kabinos iššoko Masakras.

— Katapultos, dėmesio… salvė!

Šįkart visos bombos sprogo priešo poste. Iš ten pasigirdo klyksmai, aimanos, tačiau kulkosvaidis nenutilo.

— Štai tau akivaizdus išgaubtos ugnies pranašumas poziciniame kare, — pratarė Mišelis. — Plokščia ugnimi jie ničnieko negali mums padaryti, o mes anksčiau ar vėliau suskaldysime jų urvą.

— Nesuprantu, kodėl jie nemėgina užimti daubos keteros?

— Ataką lengva atmušti.

— Pažvelk, ką aš tau sakiau! Dėmesio! — į telefoną riktelėjo Mišelis. — Šeši žmonės šliaužia iš kairės. Matote?

Keturi savanoriai perbėgo į kairįjį flangą. Priešas taip nuožmiai laistė daubos keterą ugnimi, jog išsilaikyti ten tapo nebeįmanoma, ir tėtušis Boriu su savo žmonėmis atsitraukė. Iš priešo apkasų iššoko bent trisdešimt žmonių. Jie bėgo, griuvo kniūpsti ir kilo vėl.

— Ataka visu frontu! — pranešė Mišelis.

Kairėje vėl prasidėjo susišaudymas. Bevenas leido atakuojantiems atsidurti per penkiolika metrų nuo daubos, tada davė įsakymą granatsvaidininkams. Ketaus vamzdžių nuopjovos, įdarytos sprogmenimis, suveikė nepriekaištingai, nukaudamos ar sužeisdamos vienuolika žmonių. Priešui nespėjus atsitraukti, vinčesteriu apsiginklavęs tėtušis Boriu patiesė dar du. Kairiajame flange žuvo vienas mūsiškis, du buvo sužeisti, o priešininkas neteko keturių. Vieną pavyko paimti į nelaisvę, tačiau visa dešinioji kareivio ranka buvo sudraskyta karteče, ir vyrukas nukraujavo anksčiau, nei Masakras suskubo jam į pagalbą.

Katapultos nepaliaudamos svaidė bombas dar penkiolika minučių. Dvyliktoji salvė buvo itin sėkminga: viena bomba pataikė į priešo postą, ir kulkosvaidis nutilo, šįsyk jau galutinai. Trys automatai buvo priversti užsičiaupti, o ketvirtasis nutilo pats: matyt, užsikirto užraktas. Tuomet savanoriai pakilo į ataką. Du mūsiškiai buvo sužeisti, gi likusieji įsiveržė į priešo apkasus ir paėmė tris belaisvius; kiti spėjo atsitraukti.

Kol žvalgai sėlino į priekį, mes apšaudėme pilį, ir maždaug dešimt raketų pasiekė tikslą. Aš smalsiai stebėjau pirmųjų šešių stambaus kalibro raketų skrydį. Šį kartą sienos nebeišlaikė, ir sugriuvo visas pastato sparnas.

Trumpa belaisvių apklausa padėjo nustatyti varžovo pajėgas. Jie neteko dvidešimt devynių žmonių (septyniolika žuvusių, dvylika sužeistų), tačiau pilyje liko dar apie penkiasdešimt gynėjų. Po pirmosios pergalės mes užgrobėme du automatus, veikiantį dvidešimties milimetrų kulkosvaidį ir daug šaudmenų. Mažoji mūsų armija išsyk tapo neišmatuojamai galingesne.

Laukėme žvalgų, nenutraukdami ugnies, ir veikiai pilyje tvykstelėjo gaisras. Galų gale žvalgai sugrįžo. Antrąją priešo gynybos liniją esančią per du šimtus metrų nuo pilies, sudarė apkasai su trimis kulkosvaidininkų postais ir atskirais automatininkų lizdais. Baigdamas pranešimą tėtušis Boriu pridėjo:

— Nesuprantu, ką jie ketino veikti su visais šiais ginklais? Juk negalėjo numatyti, kas mums nutiks! Reiks apie juos pranešti policijai.

— Taigi mes dabar ir esame policija, seni!

— Tiesa, aš ir pamiršau. Na, tuomet viskas kur kas paprasčiau!

Bevenas kartu su mumis užkopė į kalvos viršūnę, atidžiai apžiūrėjo vietovę ir paprašė Mišelio paskubomis brūkštelti planą. Mišelis greit atliko užduotį: laisvalaikiu jis piešdavo ir, tiesą sakant, piešdavo puikiai.

— Jūs su dviem kariais pasiliekate čia, — nusprendė Bevenas, — artilerija taip pat pasilieka. Aš pasiimsiu tik kulkosvaidį ir katapultą. Turiu tris signalines raketas, kai pamatysite jas — nutraukite ugnį. Priešo apkasai driekiasi palei tą neaukštą pylimą laukymės apačioje. Ir šaudykite kuo taikliau!

— Masakrą irgi pasiimsite?

— Ne, jis pasiliks čia. Juk Masakras — vienintelis chirurgas šioje planetoje!

— Teisingai. Tačiau nepamirškite, kad esat inžinierius.