Kosmoso robinzonai

— Būsite teisiami. O jei nepasiduosite, visus greičiau nei per valandą išsiųsime į aną pasaulį. Išduokite mums Honegerius ir išeikite laukymėn, iškėlę rankas.

— Šarlis Honegeris nukautas. Jo tėvas gyvas, tačiau mums teko jį apsvaiginti; kai iškėlėme baltą vėliavą senis ėmė šaudyti į mus.

— Kur merginos?

— Jos rūsyje kartu su Ida, atleiskite, su madmuazele Honeger ir Madlena Diušer.

— Jos gyvos, nenukentėjo?

Blondinas gūžtelėjo pečiais.

— Aišku. Ką gi, išeikite, mes laukiam.

TEISMAS

Dvidešimt išlikusių kareivų išsirikiavo laukymėje, numetė po kojų ginklus ir sudėjo rankas už galvų. Du paskutinieji ištempė Honegerį, kuris vis dar neatgavo sąmonės; prie senio pastatėme sargybinius.

Gniauždami automatus, mudu su Mišeliu įėjome į pilį; vienas belaisvis rodė mums kelią.

Viduje viešpatavo chaosas. Ant salono sienų kreivai šleivai kybojo kulkomis suvarpyti įžymių meistrų paveikslai įmantriuose rėmuose. Du tušti gesintuvai bylojo, kad čia taip pat siautėjo gaisras. Vestibiulyje tysojo sprogimo subjaurotas Šarlio Honegerio lavonas; grindys ir sienos nusėtos skeveldromis.

Sraigtiniais akmeniniais laiptais nusileidome į rūsį; metalinės durys gaudė nuo smūgių, kažin kas beldėsi iš vidaus.

Kai tik atšovėme skląstį, mums priešais iššoko Ida Honeger. Mišelis stvėrė ją už rankos.

— Kur bėgate?

— Kur mano tėvas? Brolis?..

— Jūsų brolis nukautas, o tėvas… kol kas gyvas.

— Nejaugi jūs jį?..

— Madmuazele, — prabilau, — per jį žuvo dvylika mūsiškių, jau nekalbant apie jūsiškius.

— Tai siaubinga. Kodėl jie taip pasielgė? — sulemeno ji ir apsipylė ašarom.

— Šito mes dar nežinome, — atsakė Mišelis. — Kur merginos, kurias jie pagrobė? Ir toji, na, kaip ten ją, kino aktorė?

— Medė Diušer? Ten, požemyje. O likusios, regis, rūsyje kairėj.

Įėjome į požemį. Sienas blausiai apšvietė žibalinė lempa. Nepaprastai išblyškusi Madlena Diušer kiūtojo kampe.

— Tikriausiai jos sąžinė nešvari, — pratarė Mišelis. — Kelkis ir išeik! — grubiai pridėjo jis.

Paskui išlaisvinome tris merginas iš kaimo.

Kai užkopėme į pirmąjį aukštą, ten jau radome Lui su likusiais Tarybos nariais.

— Senasis Honegeris atgavo sąmonę. Eime, reikia jį apklausti.

Honegeris sėdėjo laukymėje šalia dukters. Išvydęs mus, senis atsistojo.

— Aš jūsų neįvertinau. Turėjau patraukti savo pusėn inžinierius, tuomet būtume užvaldę šią planetą.

— O kam? — paklausiau.

— Kaip tai kam? Nejau nesuprantate, jog tai buvo tas retas atvejis, kai žmogus galėtų paimti į savo rankas žmonijos likimą. Po kelių kartų būtume sukūrę superžmonių rasę.

— Iš jūsiškės medžiagos? — pašaipiai paklausiau.

— Mano žaliavoje buvo visko, ko reikia: atkaklumas, vyriškumas, panieka mirčiai. Viltis dėjau ir į jus. Tačiau suklydau manydamas, jog įstengsiu paimti valdžią be jūsų. Ateitį reikėjo kurti drauge.

Jis palinko prie raudančios dukters.

— Pasigailėkite jos; Ida nieko nežinojo apie mano planus, netgi mėgino mums sukliudyti. O dabar sudie…

Jis mikliai kažin ką įsimetė į burną, sumurmėjo: „Cianas”, — ir susmuko ant žemės.

— Na, ką gi, vienu teisiamuoju mažiau, — vietoj įprastų atsisveikinimo žodžių pratarė Mišelis.

Savanoriai jau krovė į mašinas trofėjus: keturias automatines patrankas, šešis kulkosvaidžius, šimtą penkiasdešimt šautuvų bei automatų, penkiasdešimt revolverių ir daugybę šaudmenų. Pilyje slypėjo tikras arsenalas, bet visų vertingiausias radinys buvo naujutėlaitės spausdinimo staklės.

— Nesuprantu, ką su visa šia technika jie ketino veikti Žemėje?

— Vienas belaisvis minėjo, kad Honegeris vadovavo fašistinei organizacijai, — atsakė Lui.

— Šiaip ar taip, viskas į gera. Dabar bus kuo atremti hidrų atakas.

— Beje, po ano sykio jų daugiau nematėme. Vandalis ir Breforas baigia mažosios hidros skrodimą; pabaisą jie panardino į statinaitę su spiritu. Tasai Breforas tiesiog nepakeičiamas. Jis jau išmokė kaimo vaikučius lipinti molinius indus, kaip tą daro Pietų Amerikos indėnai.

Kai sugrįžome į kaimą, buvo ketvirta valanda po pusiaudienio. Kautynės truko mažiau nei dieną. Nusigavau iki namų ir užmigau it užmuštas. Sapnavau savo senąją laboratoriją Bordo mieste, mano šefas man sakė: „Linkiu jums maloniai praleisti atostogas. Esu tikras, ten rasite daug įdomių tyrinėtinų dalykų…” Kokia ironija! Paaiškėjo, kad tie „įdomūs dalykai” — ištisa planeta!

Paskui išvydau masyvią pusbrolio Bernaro figūrą, stūksančią durų angoje, po to kalną, nurėžtą kažin kur papėdėje, per šimtą metrų po manimi…

Šeštą valandą vakaro mane pažadino brolis, ir mudu iškeliavome pas Vandalį. Šis laukė mūsų mokykloje; priešais biologą ant stalo gulėjo pusiau preparuota hidra, skleidžianti dusinantį spirito kvapą. Vandalis ant popieriaus lapelių ir ant lentos piešė eskizus. Breforas su Masakru jam padėjo.

— O, štai ir tu, Žanai, — sutiko mane Vandalis. — Atiduočiau dešimt gyvenimo metų, kad tik galėčiau pademonstruoti šį pavyzdėlį mūsų akademijoje! Stulbinanti anatomija!

Jis nusivedė mane prie piešinių.