Kosmoso robinzonai

Mūsų savanoriai leidosi link pilies, iš paskos tempdami kulkosvaidį ir katapultas. Įsakiau raketininkams atidengti ugnį į priešo apkasus. Apšaudymas truko keturiasdešimt penkias minutes — po dvi raketas per minutę. Iš viso turėjome du šimtus dešimt raketų, gamykla atidavė viską ką galėjo, todėl prisiėjo taupyti.

Neturėdami binoklio, iš savo stebėjimo punkto negalėjome nustatyti priešui padarytos žalos, tad paprasčiausiai stengėmės sutelkti ugnį į centrą ar į pačius apkasų pakraščius, ten, kur žvalgai pastebėjo kulkosvaidininkų lizdus. Po trisdešimt penktosios salvės galiausiai prabilo ir mūsų kulkosvaidis. Keturiasdešimt penktoji smogė stačiai į pylimą. Išsyk po šio smūgio išvydau dūminę signalinės raketos uodegą ir įsakiau nutraukti ugnį.

Kitoje pilies pusėje prasidėjo susišaudymas: mūsiškiai atakavo iš priešakio ir iš užnugario. Lengviau atsidusau pastebėjęs, kad priešo kulkosvaidžiai tyli. Susirėmimas tęsėsi gal dvidešimt minučių. Nuolat aidėjo granatų sprogimai; dusliai sproginėjo katapultų bombos. Paskui viskas nutyko. Mes susižvalgėme, neįstengdami nuslėpti nerimo. Kuo baigėsi ataka? Ar daug aukų? Galiausiai iš miško išniro savanoris, mosuojantis popieriaus lapu. Vos sulaukėme, kol jis nubėgs šlaitu žemyn.

— Viskas gerai, — dusdamas pranešė vaikinas ir ištiesė pranešimą. Mišelis skubiai išvyniojo lapelį ir balsu perskaitė:

— Apkasai užimti. Penki mūsiškiai nukauti, dvylika sužeistų. Priešininkas patyrė didžiulių nuostolių. Maždaug dvidešimt žmonių užsibarikadavo pilyje. Šokite į sunkvežimį ir atvežkite mūsiškiams raketines atramas bei daktarą. Sustokite prie jėgerių namelio. Būkite atsargūs: miške gali slapstytis priešai.

Prie medžiotojų namelio radome Beveną.

— Mūšis buvo karštas ir atkaklus, laimei, greit baigėsi. Jūsų raketos, — Bevenas kreipėsi į dėdę, — tiesiog nuostabios! Be jų ir be jūsų katapultų, — pridėjo jis, atsigręždamas į mane, — mums būtų buvę riesta.

— Kas iš mūsiškių žuvo?

— Trys darbininkai — Salavenas, Frijo ir Roberas. Ir du valstiečiai — nežinau, kuo jie vardu. Čia, namelyje, guli trys sunkiai sužeisti kariai.

Masakras tučtuojau nuskubėjo pas juos.

— Lengvai sužeidė devynis, — tęsė Bevenas, — aš vienas iš jų. — Jis kilstelėjo sutvarstytą kairiąją ranką. — Niekai, skeveldra palei nykštį.

— O kaip ana pusė?

— Daug nukautų ir sužeistų. Trys paskutiniosios salvės kirto tiesiai į apkasus. Eime pasižiūrėti.

Išties, darbas buvo atliktas „švariai”. Net tikra artilerija vargiai būtų įstengusi nuveikti daugiau.

Pamiršę atsargumą kyštelėjome iš apkasų galvas, ir viršum jų tučtuojau sušvilpė automato serija.

— Jiems pavyko išsinešti lengvąjį kulkosvaidį ir vieną automatą, — pratarė Bevenas, — tad verčiau jau jūs, mesjė Burnė, parodykit mūsų žmonėms, kaip statyti raketų atramas.

— Kodėl? Viską padarysiu pats.

— Neleisiu jums rizikuoti!

— Visų pirma, keturiasdešimt trečiaisiais aš dalyvavau italų kampanijoje, o šitie banditai tikrai nėra baisesni už Hitlerį. Antra, aš, kaip ir visi astronomai, turiu per daug kraujo, tad visai nekenktų mažumą jo nuleisti. Trečia, esu atsargos majoras, o jūs viso labo tik leitenantas, tad daugiau jūsų nebegaišinsiu. Ap-link! — juokdamasis pridėjo dėdė.

— Nusileidžiu! Tik būkite atsargus!

Raketų atramas pastatėme apkasuose per du šimtus metrų nuo pilies. Išdidus statinys gerokai nukentėjo: dešinysis sparnas sudegęs, langai ir durys užbarikaduoti. Laukymėje riogsojo pajuodusio metalo krūva — viskas, kas liko iš prašmatnaus Honegerio limuzino.

— Gal žinote, kas nutiko mūsų merginoms? — paklausė Mišelis.

— Vienas belaisvis tvirtina, kad jas dar prieš ataką užrakino giliame rūsyje. Regis, Honegerio dukrelė nepritarė tėtušio planams, tad ją veikiausiai uždarė ten pat. Matyt, mergina norėjo perspėti mus apie brolio ir tėvo kėslus. Reikia taikytis į langus ir duris, — užbaigė Bevenas, kreipdamasis į dėdę.

Pasukome kreipiančiąsias atramas reikiamu kampu. Vos kuris nors iš mūsų kyšteldavo galvą virš apkasų, akimoju imdavo švilpti kulkos. Galiausiai dėdė įjungė elektros kontaktą. Išgirdome trumpą raketų kauksmą bei kurtinantį sprogimą.

— Tiksliai!

Po antrosios salvės raketos pranyko išdužusiuose languose ir sprogo viduje. Priešo kulkosvaidis nutilo. Paleidome dar tris salves. Už mūsų nugarų įsitaisę savanoriai laistė kulkosvaidžių ugnimi žiojinčius pilies langus. Bet štai iš apvalaus pastogės langelio išniro ranka ir ėmė mosuoti balta skepeta.

— Pasiduoda! Seniai metas.

Pilies viduje nuaidėjo dar keli šūviai: matyt, pasidavimo šalininkai ramino tuos, kurie troško kautis iki pabaigos. Balta skepeta dingo, paskui pasirodė vėl. Susišaudymas nutilo. Baimindamiesi klastos, iš apkasų nelindome, tačiau ugnį visgi nutraukėme. Galų gale pro išmuštų durų angą į terasą išėjo žmogus, nešinas balta nosine.

— Eikš arčiau! — įsakė Bevenas.

Žmogus pakluso. Tai buvo visai jaunutis blondinas, malonaus, tačiau išvargusio veido, su giliais įdubusiomis karščiuojančiomis akimis.

— Ar paliksite mus gyvus, jei pasiduosime? — paklausė jis.