Kosmoso robinzonai

Plačios sustingusio vulkaninio stiklo — obsidiano — čiurkšlės leidosi link pačios kalno papėdės. Priėjau prie vienos tokios čiurkšlės — nė neįtardamas, kad čia manęs lauks stulbinantis radinys. Ant atbrailos gulėjo krūva obsidiano skeveldrų. Viena jų patraukė mano dėmesį. Atrodė, kad nuolaužai dirbtinai suteikta lauro lapo forma. Lygiai tokius pat strėlių antgalius gamino mūsų tolimi žemiškieji protėviai soliutrė[3] epochoje.

SSVISAI

Pasikviečiau į šalį Vandalį, Mišelį bei Breforą ir parodžiau jiems savo radinį.

— Tu įsitikinęs, kad čia ne atsitiktinis gamtos žaismas? — paklausė Mišelis.

— Visiškai įsitikinęs. Pažvelk į bendrą formą į apdailą. Čia tiksli akmens amžiaus antgalio kopija.

— Tokius antgalius iš obsidiano gamino ir indėnai, — pridėjo Breforas. — Galėjai matyti juos Žmogaus Muziejuje Pietų Amerikos skyriuje — jei buvai ten užsukęs.

— Vadinas, Telo planetoje yra žmonių? — kilstelėjo antakius Mišelis.

— Nebūtinai, — atsakė Vandalis. — Protas gali glūdėti ne tik žmogiškajame kūne. Šiaip ar taip, Telo planetoje iki šiol nesutikome nieko panašaus į žemiškąsias formas.

— Teisybė, — pritariau aš. — Jei mano pusbrolis aptiko huma— noidus Marse, dar nereiškia, kad juos rasime ir čia.

— O gal jie tokie pat žemiečiai kaip ir mes? — paspėliojo Mišelis. — Gal jiems nebeliko jokių kitų priemonių, ir vargšeliai grįžo prie akmens amžiaus įnagių?

Atlaužiau saugiklį, bet nesiryžau priglausti piršto prie nuleistuko — baiminausi, kad nervai neišlaikys, ir aš nejučia paleisiu seriją.

— Dėmesio! — tariau. — Pasiruošk, bet nešauk.

— Kas čia per šlykštynė?

— Nežinau. Dėmesio!

Pabaisa sukruto vėl. Dabar ji traukė stačiai į mus! Galvą vainikavo plokšti šakoti ragai, žibantys mėnulio šviesoje. Lėtai siūbuodamas į šalis ir kone bruoždamas žemę pilvu, milžinas oriai nukiūtino pro šalį ir dingo giraitėje. Tai buvo baisios minutės! Neilgai trukus pabaisa vėl išniro iš už medžių — šįsyk jau labai toli. Veikiai ji visiškai ištirpo tamsoje.

Telefono ausinėje pasigirdo palengvėjimo atodūsis. Atsidusau ir aš.

— Apsidairyk aplink, — tariau.

Iš pedalų girgždesio supratau, kad Mišelis suka bokštą. Ir ūmai išgirdau slopų bičiulio šūksnį:

— Greičiau! Lipk čionai!

Užsiropščiau kopėtėlėmis ir įsitaisiau šalia, kitoje kulkosvaidžio pusėje.

— Pažvelk! Tenai, tiesiai prieš tave, tolumoje!

Dar vakar toje pusėje pastebėjome uolėtą šlaitą; dabar tame šlaite mirguliavo žiburėliai, kuriuos retsykiais užstodavo kažkieno šešėliai.

— Laužai! Urvuose! Štai kur gyvena tie, kurie iš obsidiano gamina antgalius!

Žvelgėme į tuos žiburius tarsi užhipnotizuoti, tik retsykiais apsidairydami aplink. Ir kai už poros valandų ėmė rausti dangus, mes vis dar stebeilijome į šlaitą.

— Kodėl mūsų nepažadinote? — pasipiktino prabudęs Vandalis. — Kada gi dar pamatysiu tą žvėrį!

— Tikrai, pasielgėte nedraugiškai! — pritarėjam Martina.

— Apie tai nepagalvojome, — atsakiau. — Kol pabaisa buvo greta, anaiptol netroškau, kad jūs pašoktumėt ir pusiaumiegy imtumėt triukšmauti, o paskui jinai pasišalino. Dabar mudu su Mišeliu nu— snūsime. Budės Vandalis ir Breforas. Patys žinote, privalu būti budriems. Šaukite tik tuo atveju, jei neliks kitos išeities! Tu, Šarli, — kreipiausi į Breforą, — pasiimk antrą automatą ir kopk į bokštą. Kulkosvaidžiu naudokitės tik tuomet, jei kitaip nebeišsiversite: šaudmenų mažoka. Bet jei prireiks — negailėkite jų! Išlipti iš mašinos griežtai draudžiu. Kai patekės Helijas, pažadinkit mane.

Tačiau nusnūsti pavyko tik valandą. Miegą pertraukė šūviai ir pašėlęs iš vietos pajudėjusios mašinos kratymas. Akimoju nusiritau nuo gulto, ir man ant galvos išsyk užvirto apsimiegojęs Mišelis. Išvydau prie vairo sėdintį Polį ir prie automato prigludusio Vandalio nugarą; Martina padavinėjo jam naujai užtaisytas apkabas. Nuo užpakalinės šaudymo angos nesitraukė Breforas, ginkluotas antruoju automatu. Bokštas sukiojosi į visas puses, kaleno sunkusis kulkosvaidis, paleisdamas trumputes keturių ar penkių šūvių serijas.

— Mišeli, paduok kulkosvaidžio juostą!

Persikrausčiau ant priekinės sėdynės.

— Kas nutiko? Kur lekiame?

— Dega stepė.

— Į ką šaudėte?

— \ tuos, kurie ją padegė. Štai jie.

Aukštai virš žolės išvydau, tiksliau pasakius, man pasirodė, jog regiu viršutinę žmogaus kūno dalį, kuri beveik neatsilikdama šuoliavo gretimai.

— Raiteliai?

— Ne, kentaurai!

Ir, tarsi patvirtindama Vandalio apibūdinimo taiklumą viena tų būtybių iššoko į atvirą erdvę maždaug per šimtą metrų priešaky. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad čia išties legendinis kentauras. Keturios laibos kojos nešė horizontalų liemenį, o priešaky į dviejų metrų aukštį statmenai kilo beveik žmogiškas torsas su plikutėlaite galva ir dviem ilgom rankom. Ruda būtybės oda žvilgėjo it tik ką nuluptas kaštonas. Kairėje rankoje ji laikė pluoštą ilgų lazdų. „Kentauras” dešine ranka pastvėrė vieną jų, pasuko mūsų link ir švystelėjo savo įnagį.

— Ietis! — sušukau, negalėdamas patikėti savo akimis.

Ietis įsmigo į žemę priešais šarvuotį ir triokštelėjo po jo ratais. Išgirdau jaudulio sklidinus balsus, aidinčius iš priekabos: