Kosmoso robinzonai

Jau vakarėjo. Sustojome rausvos molingos kalvos papėdėje — čia neaugo netgi žolė. Pasičiupau automatą, išlipau iš sunkvežimio ir iškeliavau pasivaikščioti. Ėjau neskubėdamas, retsykiais dirsteldamas į dangų ir mąstydamas apie tai, ar Telo planetoje galima taikyti žemiškosios geologijos dėsnius. Kai jau galvojau gausiąs teigiamą atsakymą ore man pasivaideno kažkas keista, nepaaiškinama, tačiau labai pažįstama. Sustojau. Priešais plytėjo nedidelė riebaluota pelkė, apžėlusi skurdžia augmenija: iš vaivorykštine plėvele aptraukto vandens tik šen bei ten styrojo rusvos, tarsi surūdijusios žolės kuokštai. Iš netikėtumo net pašokau: nuo pelkės dvelkė nafta!

Priėjau arčiau. Ten, kur pelkė nežymiai įsigraužė į krantą, į paviršių veržėsi dujų burbuliukai. Nuo žiebtuvėlio ugnies jie lengvai įsiliepsnodavo, bet tai dar nieko nereiškė — paprastos pelkių dujos taip pat dega. Betgi vaivorykštinė plėvelė… Pagal visus požymius čia buvo naftos ir, regis, nelabai giliai. Ištyrinėjau vietovę. Molis, iš kurio sudaryta kalva, šioje vietoje perėjo į tamsų skalūną, o už šimto metrų nuo pelkės skalūno klodas rėmėsi į balto kalkakmenio skardį. Visi sprūdžio požymiai! Mažumą sunerimau. Po sprūdžio nafta galėjo išsilieti paviršiuje — tuomet santalka būtų prarasta, — bet galėjo ir pasilikti kažkur visai negiliai. Kad ir kaip ten būtų, viena neabejotina: naftos Telo planetoje yra, ir mes vienaip ar kitaip įstengsime ją išgauti.

Maršrutiniame žemėlapyje uoliai pažymėjau šią vietą, ir mes vėl leidomės į kelią iš pietų aplenkdami kalnų grandinę, tiksliau pasakius, aukštas kalvas, kadangi nė vienos aukštis neviršijo aštuonių šimtų metrų. Tai buvo klintinė grandinė, matyt, atsiradusi visai neseniai: erozijos pėdsakai dar beveik nepastebimi. Viename atskilusiame luite aptikau kriauklę, panašią į žemiškąjį brachiopodą. Vadinas, Telo planetoje, neskaitant bekaulių hidrų, gyvena ar gyveno būtybės su tvirtu šarvu.

Augmenija kaip buvo, taip ir liko skurdi bei monotoniška: pilka žolė bei pilkšvai žali „medžiai”, tiksliau pasakius, paprasčiausi krūmai. Kai sustodavome poilsiui, Vandalis paversdavo stalą laboratorija ir palinkdavo prie mikroskopo, tačiau jam iki šiol nepavyko ap tikti nieko sensacinga. Augalų ląstelės tokios pat, kaip ir Žemėje, neskaitant to fakto, jog daugelis turėjo viso labo vieną branduolį. Visi augalai buvo bežiedžiai: jie dauginosi sporomis, kaip Žemėje paleozojaus eroje.

Išsyk už kalvų grandinės išvydome galingą kalnagūbrį su snieguotomis viršūnėmis. Centrinis atrodė ypač šauniai! Gigantiška jo apimtis stulbino akį. Stebėtinai taisyklingos geometrinės formos kalnas stūksojo lygumoje milžinišku kūgiu — didingas, juodas it naktis, pasidabinęs akinama sniego kepure. Jį pavadinome Tamsos viršukalne.

Dabar važiavome juodojo milžino link. Mišelis mikliai apskaičiavo jo aukštį ir net švilptelėjo iš nuostabos:

— Oho! Ne mažiau kaip dvylika tūkstančių septyni šimtai metrų!

— Dvylika? Vadinas, jis aukštesnis už Everestą…

— Taip, daugiau nei trim kilometrais.

— Bet kodėl gi taip gerai matyti viršūnė? Juk ji turėtų būti aukščiau debesų?

— Nes debesų dabar kaip tik nėra. Ir apskritai jie Telo planetoje, regis, reti svečiai. Užtat kai susirenka!.. Atmeni užvakarykščią liūtį?

— Ko gero, lietūs čia ne tokie reti, kaip manai. Be jų visa ši augmenija jau seniai būtų žuvusi.

Be jokių nuotykių riedėjome Tamsos viršukalnės link, kol visai netikėtai radome beveik neįveikiamą kliūtį. Visureigis ėmė riedėti nuožulniu šlaitu, ir apačioje, plataus slėnio dugne, išvydome upę. Jos krantuose žėlė į medžius panašūs augalai: iš visko, ką regėjome iki šiol, dar niekas taip nepriminė žemiškųjų medžių. Kai kurie netgi žydėjo, ir jų žiedelius Vandalis palygino su kai kurių pli— kasėklių piestelėmis.

Tačiau kaipgi persikelti per upę? Ji nebuvo labai plati, vos poros šimtų metrų, tačiau gili ir srauni, sklidina juodo klaikaus vandens. Gimtojo krašto atminimui pavadinau ją Dordone. Vargu ar veržliuose jos vandenyse galėjo gyventi hidros, bet dėl viso pikto reikėjo būti budriems.

Nusprendėme važiuoti prieš srovę, vildamiesi aptikti tinkamesnę vietą perkėlai, ir vakarop visiškai netikėtai pasiekėme upės ištakas: jau ganėtinai gili ir vandeninga srovė veržėsi iš po krūmokšniais apaugusios kalkakmenio atbrailos. Buvo nelengva suvaldyti šarvuotį, neleisti jam nusprūsti nuo to uolėto tilto, užversto stam biomis nuolaužomis ir išraižyto grioviais, tačiau galiausiai mums visgi pavyko. Kitame krante nusileidome kiek žemiau ir pasukome jau tiesiai link Tamsos viršukalnės.

Kažkokios regėjimo apgaulės dėka mums rodėsi, jog ši viršukalnė šliejasi prie kalnagūbrio, nors iš tiesų ji vieniša stūksojo lygumoje toli priešais likusius kalnus. Monolitiniame milžino kūne spindėjo bazaltas ir juoda lava — dar vienas nesenos vulkaninės veiklos požymis. Skystos lavos paprastai išlygina šlaitų nelygumus, kol galiausiai pačios ima eižėti bei irti.