— Greičiau! Greičiau! Ugnis mus vejasi!
— Mes ir šiaipjau lekiame ribiniu greičiu — penkiasdešimt penkis kilometrus per valandą! — atsiliepiau. — Liepsna arti?
— Maždaug už trijų šimtų metrų, ne toliau. Vėjas gena ją įkandin.
Toliau lėkėme tiesiai. „Kentaurai” dingo.
— Kas nutiko? — paklausiau Martinos.
Tačiau nusnūsti pavyko tik valandą. Miegą pertraukė šūviai ir pašėlęs iš vietos pajudėjusios mašinos kratymas. Akimoju nusiritau nuo gulto, ir man ant galvos išsyk užvirto apsimiegojęs Mišelis. Išvydau prie vairo sėdintį Polį ir prie automato prigludusio Vandalio nugarą; Martina padavinėjo jam naujai užtaisytas apkabas. Nuo užpakalinės šaudymo angos nesitraukė Breforas, ginkluotas antruoju automatu. Bokštas sukiojosi į visas puses, kaleno sunkusis kulkosvaidis, paleisdamas trumputes keturių ar penkių šūvių serijas.
— Mišeli, paduok kulkosvaidžio juostą!
Persikrausčiau ant priekinės sėdynės.
— Kas nutiko? Kur lekiame?
— Dega stepė.
— Į ką šaudėte?
— Į tuos, kurie ją padegė. Štai jie.
Aukštai virš žolės išvydau, tiksliau pasakius, man pasirodė, jog regiu viršutinę žmogaus kūno dalį, kuri beveik neatsilikdama šuoliavo gretimai.
— Raiteliai?
— Ne, kentaurai!
Ir, tarsi patvirtindama Vandalio apibūdinimo taiklumą viena tų būtybių iššoko į atvirą erdvę maždaug per šimtą metrų priešaky. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad čia išties legendinis kentauras. Keturios laibos kojos nešė horizontalų liemenį, o priešaky į dviejų metrų aukštį statmenai kilo beveik žmogiškas torsas su plikutėlaite galva ir dviem ilgom rankom. Ruda būtybės oda žvilgėjo it tik ką nuluptas kaštonas. Kairėje rankoje ji laikė pluoštą ilgų lazdų. „Kentauras” dešine ranka pastvėrė vieną jų, pasuko mūsų link ir švystelėjo savo įnagį.
— Ietis! — sušukau, negalėdamas patikėti savo akimis.
Ietis įsmigo į žemę priešais šarvuotį ir triokštelėjo po jo ratais. Išgirdau jaudulio sklidinus balsus, aidinčius iš priekabos:
— Greičiau! Greičiau! Ugnis mus vejasi!
— Mes ir šiaipjau lekiame ribiniu greičiu — penkiasdešimt penkis kilometrus per valandą! — atsiliepiau. — Liepsna arti?
— Maždaug už trijų šimtų metrų, ne toliau. Vėjas gena ją įkandin.
Toliau lėkėme tiesiai. „Kentaurai” dingo.
— Kas nutiko? — paklausiau Martinos.
— Mes kaip tik kalbėjomės apie pabaisą, kurią matėte nakčia, ir ūmai Breforas mums už nugarų pastebėjo ugnį. Jis pranešė Vanda— liui. Ir tučtuojau pasirodė koks šimtas šitų būtybių. Jos ėmė svaidyti į mus ietis. O kai kurios, man regis, turėjo net lankus. Atsakėme automato serija ir leidomės bėgti. Štai ir viskas.
— Ugnis vejasi! — riktelėjo Belteras. — Ji vos už šimto metrų!
Dešinėje viską jau aptraukė dūmai. Kibirkštys lėkė viršum šarvuočio, įkurdamos naujus židinius, kuriuos tekdavo aplenkti.
— Padidink greitį, Poli, — įsakiau.
— Aš ir šiaip spaudžiu iki dugno — šešiasdešimt per valandą. O jeigu subyrės pusašis…
— Tuomet mes sudegsime gyvi. Tačiau jis nesubyrės!
— Kairėn, Poli, kairėn! — sušuko Breforas. — Ten nėra žolės!
Šeferis staigiai pasuko, ir po kelių akimirkų jau riedėjome plačia plika rusvo molio juosta. Kalnai buvo nebetoli, ir Helijas kilo vis aukščiau. Dirstelėjau į laikrodį: nuo tos akimirkos, kai mudu su Mišeliu išsitiesėme nusnūsti, praėjo viso labo pusantros valandos.
Dabar mūsų padėtis kiek pasitaisė. Aplink gal per kelis kilometrus plytėjo plika erdvė, kurioje nesimatė jokios augmenijos. Su savo ginklais čia neturėjome ko bijotis. Nei ietis, nei strėlė negalėjo pramušti sunkvežimio šarvo, vienintelė pažeidžiama vieta buvo padangos. Nusprendėme sustoti.
Veikiai ugnis prisiartino prie mūsų išganingosios salos ir aplenkė ją iš kairės. Mūsų link, gelbėdamiesi nuo liepsnos, ištisu srautu plūdo keisčiausi neregėti žvėriukai.
Vandalis iššoko laukan ir nutvėrė kelis. Jie buvo įvairiausio dydžio: vieni ne stambesni už kirstuką, kiti sulig kiemsargiu šunim; visi turėjo po šešias letenas ir po tris ar šešias akis.
Dešinėje ugnis atsirėmė į drėgnus brūzgynus ir ėmė gesti. Kairėje gaisras nuvilnijo pirmyn. Liepsna pasiekė medžius — tie sutreškėjo ir tvykstelėjo, tarsi aplieti benzinu. Pasigirdo šiurpus staugimas. Ugnyje šmėstelėjo didžiulis kūnas ir siūbuodamas pasileido stačiai į mus! Tai buvo naktinė pabaisa ar jos giminaitis: matyt, giraitėje žvėris buvo įsitaisęs guolį. Per penkis šimtus metrų nuo mūsų, jau atsidūręs plikoje erdvėje, milžinas sustojo. Dabar per žiūroną galėjau išvysti visas smulkmenas. Neskaitant šešių letenų, pabaisa labai panėšėjo į dinozaurą. Keterota nugara, ilga dygliuota uodega, raukšlėta oda, apvilkta spindinčiais žaliais žvynais. Didžiulė, gal trijų ar keturių metrų ilgio galva padabinta ragais, dvi viršutinės išsišakojusios ataugos kybojo viršum trijų akių — dviejų šoninių ir vienos vidurinės, kaktoje. Kai dinozauras pasuko galvą, norėdamas lyžtelti nudegintą vietą, pamačiau eilę ilgų aštrių dantų ir raudoną liežuvį, nukarusį iš violetinių nasrų.