Kosmoso robinzonai

Ir tuomet pasirodė lankais apsiginklavę „kentaurai”. Pabaisą nučaižė strėlių lietus. Žvėris puolė medžiotojus. Tie stulbinančiai vikriai vangstėsi į šalis, jų judesiai buvo tikslūs ir gracingi, o greitumu nepažįstamieji būtų galėję varžytis su bet kuriuo ristūnu. Beje, tik miklumas bei sparta juos ir gelbėjo: nepaisant milžiniško svorio, pabaisa pasirodė besanti stebėtinai judri. Mes užgniaužę kvapą stebėjome tą epinės medžioklės sceną, nesiryždami įsikišti. O ir šaudyti buvo pavojinga, nes medžiotojai viesulu sukosi aplink savo grobį. Jau ketinau įsakyti važiuoti toliau, kai ūmai įvyko nelaimė. Vienas „kentauras” paslydo, ir dantyti nasrai perkrimto jį pusiau.

— Pirmyn! — įsakiau. — Pasiruoškite šauti!

Riedėjome vidutiniu greičiu, kad galėtume geriau manevruoti. Kad ir keista, „kentaurai” mus pastebėjo tik tada, kai atsidūrėme vos per šimtą metrų nuo jų. Išvydę šarvuotį, jie akimoju liovėsi atakavę pabaisą ir grupelėmis atsitraukė. Mums artėjant, jie traukėsi vis toliau, ir galiausiai mes likome akis į akį su apokaliptiniu žvėrimi.

Reikėjo bet kokia kaina išvengti susirėmimo: tas gigantas suplotų mus į blyną.

— Ugnis! — sukomandavau. Pabaisa puolė šarvuotį. Atrodė, kad jos neima nei kulkos, jei sprogstantys užtaisai! Šeferis staigiai pasuko į kairę. Man pasidingojo, kad žvėris slysta kažin kur į dešinę, ir tuomet galingas smūgis uodega įlenkė šarvą. Bokštas apsigręžė, ir vėl prabilo sunkusis kulkosvaidis. Žvėris mus persekiojo. Bet štai galiausiai jis suklupo ir parvirto — nebegyvas. „Kentaurai” stebėjo mus, laikydamiesi saugaus atstumo.

Regėdamas, jog „dinozauras” nebejuda, su automatu rankose išlipau iš šarvuočio. Mišelis ir Vandalis sekė įkandin. Martina taip pat norėjo išlipti, tačiau aš jai neleidau. Ir buvau teisus.

Nespėjome žengti nė kelių žingsnių, ir „kentaurai” metėsi mūsų link, veriamai šaukdami: „Ssvi-i-i! Ssvi-i-i!” Sutratėjo ir tuojau nutilo automatas; matyt, užsikirto. Bokšto kulkosvaidis paleido viso labo du pavienius šūvius: atakuojantys atsidūrė pernelyg arti. Taikli automato serija pakirto išsyk tris „kentaurus”, dar du, ma tyt, buvo sužeisti ir pasuko atgal. Likusieji atakavo toliau, apiberdami mus strėlių lietumi — laimei, strėlės skriejo pro šalį. Dar akimirka — ir mes stojome į grumtynes! Sviedėme šalin automatus su ištuštėjusiomis apkabomis ir čiupome revolverius, bet aš saviškiu pasinaudoti nesuspėjau: kažkas apglėbė mane iš užnugario, atplėšė nuo žemės ir nusinešė. Galingos rankos prispaudė mane prie riebaluoto liemens, skleidžiančio aitrų apkartusių taukų kvapą. Abu riešus primygė prie šonų, tad iš kairėje rankoje sugniaužto revolverio nebuvo jokios naudos. Už nugaros girdėjau šūvius, tačiau atsigręžti negalėjau. Po mano pagrobėjo kanopomis dundėjo sausa žemė.

Supratau, jog delsti nevalia. \ pagalbą atakuojantiems skubėjo per trisdešimt „kentaurų”. Jei neištrūksiu dabar, vėliau manęs jau niekas neišgelbės. Sutelkęs visas jėgas, akimirkai atlaisvinau gniaužtus ir ištraukiau dešiniąją ranką. Perėmiau į ją revolverį, vamzdžiu užčiuopiau mane nešančios būtybės galvą ir penkis kartus iššoviau. „Kentauro” rankos atsigniaužė, ir aš žnektelėjau ant žemės.

Šiaip ne taip atsistojau — gerokai apdaužytas ir vis dar pusiau apsvaigęs. „Kentaurai” buvo vos per tris šimtus metrų nuo manęs, o iš kitos pusės visu greičiu artėjo sunkvežimis. Šarvuočio automatai ir kulkosvaidis kažin kodėl tylėjo. Beveik nieko nesitikėdamas, mečiausi jam priešais. Visas mano veidas bei kūnas sruvo oranžiniu „kentauro” krauju. Dusau, man diegė šoną, o persekiotojų galopas dundėjo vis arčiau ir arčiau. Pro bokšto liuką išlindęs Mišelis beviltiškai mojo man ranka.

„Per vėlu, — pagalvojau aš. — Šaukite! Kodėl gi jūs nešaunate?”

Ir tik tuomet staiga supratau: draugai bijosi pataikyti į mane! Tučtuojau išsitiesiau ant žemės ir atsigręžiau veidu į priešą: mano revolveryje dar liko trys šoviniai. Tą pat akimirką virš galvos nušvilpė pirmosios serijos, išsyk pakirtusios bent dešimt persekiotojų. Suglumę „kentaurai” stabtelėjo; tik du toliau šuoliavo artyn. Pa— kirtau juos dviem šūviais iš dešimties metrų atstumo. Šalia sužviegė sunkvežimio stabdžiai. Vienu šuoliu liuoktelėjau vidun ir užtrenkiau dureles sau už nugaros. Į šarvą subarbeno strėlės, braižančios langų pleksistiklą. Viena jų įskriejo stačiai į šaudymo angą ir virpėdama įstrigo krėslo atkaltėje. Teko vėl atidengti ugnį, ir tik tuomet išlikę „kentaurai” pasitraukė. Mūšio lauke likome vieni.

— Na, seni, tu lengvai išsisukai! — pasveikino mane Mišelis, nusileidęs iš bokšto. — Kurių velnių neišsitiesei anksčiau?!

— Dabar bepigu sakyti!.. Nuostolių nėra?

— Vandaliui grumtynių metu į ranką pataikė strėlė. Žaizda niekinė… nebent strėlė būtų užnuodyta. Tiesa, Breforas apžiūrėjo antgalį ir sakė, jog baimintis nėra ko.

— Prakeikti padarai!

— Ką darysim toliau?

— Sugrįšim ir apžiūrėsim nukautą galijotą.

Mes su Mišeliu ir Vandaliu antrąsyk išlipome iš šarvuočio, ketindami apžiūrėti pabaisą — o podraug ir grumtynių vietoje likusius „kentaurų” lavonus.