Kosmoso robinzonai

Kai prie kulkosvaidžio stojo Mišelis, paprašiau Beltero padėti mums su Breforu išrausti nedidelę tranšėją. Norėjau sužinoti, kas ir kada gyveno šiame grote. Už mūsų pastangas buvo gausiai atlyginta: smėlėtoje dirvoje aptikome du dvidešimties centimetrų storio pelenų ir visokiausių atliekų sluoksnius. Abiejuose sluoksniuose gulėjo vienodi įnagiai; kiek galėjome spręsti, jie smarkiai skyrėsi nuo tų, kuriais naudojosi šiandieniniai ssvisai. Daiktai buvo gerokai primityvesni, strėlių antgalius atstojo paprasčiausios iš vienos pusės nusmailintos obsidiano skeveldros, o ne grakštūs „lauro lapai”. Be to, atkasėme vieną ssviso skeletą, tačiau taip ir neįstengėme nuspręsti, ar jis čia palaidotas sąmoningai, ar ne. Tuose pačiuose sluoksniuose gulėjo ir daugybė visokiausių kaulų; kai kurie, matyt, priklausė galijotams.

Vakarop mus aplankė trys gyvi šios genties atstovai. Jie buvo palyginti nedideli, pats stambiausias gal dešimties metrų ilgio. Atsisakėme juos priimti ir gana nemandagiai išvijome į lietų. Galijotai užsispyrė; teko pavaišinti juos automato serija, kuri patiesė vieną atvykėlį. Likusieji pasileido bėgte.

Liūtis su trumpomis pertraukomis pliaupė dar dvi paras. Visą tą laiką mes kasinėjome urvą, daugiau nebuvo ką veikti. Aš pagilinau tranšėją. Vietoje viršutinių sluoksnių smėlio apačioje slūgsojo nelygių kalkakmenio nuolaužų sluoksnis — ankstyvesnės epochos, kai viešpatavo akivaizdžiai vėsesnis klimatas, pėdsakas. Tikriausiai Telo planetoje, kaip ir Žemėje, buvo savas ledynmetis, ir aš mintyse nusprendžiau kalnuose paieškoti senovinių ledyninių morenų. Krūvelę kaulų bei nutašytų akmenų sukrovėme į mašiną; tai buvo mūsų pirmoji kolekcija, būsimojo muziejaus pagrindas.

Trečiosios dienos rytą giedrame danguje pakilo saulė. Tačiau keliauti dar negalėjome: žemumose tyvuliavo vanduo, o vietomis dirva taip išmirko, jog virto purvina pelke, kurios gylis kur ne kur siekė keturis metrus. Laimei, pūtė stiprus vėjas, ir lygumos greit išdžiūvo.

Pasinaudojome priverstiniu poilsiu ir per radiją susisiekėme su Taryba. Atsiliepė mano dėdė. Papasakojau jam apie susitikimą su ssvisais ir apie naftą. Jis savo ruožtu taip pat pasidalino naujienomis: pastarosiomis dienomis hidros nuolat skraido virš „žemiškosios” teritorijos, tačiau nebepuola. Raketos numušė jau per pen kiasdešimt pabaisų. Perspėjau Tarybą, kad ketiname toliau judėti į pietvakarius, o paskui suksime atgalios. Sunkvežimis buvo puikios būklės, mums dar liko beveik pusė degalų ir iki valiai produktų bei šaudmenų.

Kai dirva pradžiūvo, nuriedėjome tolyn. Veikiai privažiavome dar vieną upę, kurią pavadinau Vezeriu. Ši upė buvo menkesnė už Dordonę ir vietomis susiaurėdavo iki penkiasdešimties metrų. Tačiau persikelti per ją buvo nelengva, nes po liūčių upė ištvino, tapo kur kas gilesnė, o srovė ženkliai paspartėjo. Ir visgi mes persikėlėme į kitą krantą, tačiau to persikėlimo iki šiol negaliu prisiminti be virpulio.

Važiuodami prieš srovę, nusigavome iki krioklio; čia Vezeris krito žemyn iš kokių trisdešimties metrų aukščio. Apžvelgęs vietovę nusprendžiau, jog ši atbraila bei pakrantės uolos atsirado po geologinio sprūdžio. Keliais kilometrais aukštėliau mums pasisekė aptikti tinkamą nuožulnų nusileidimą, ir sunkvežimis atsargiai nuriedėjo link upelės, iki pat vandens. Mes atsidūrėme kiek aukščiau krioklio. Bet ką gi daryti toliau? Ir tuomet Mišeliui dingtelėjo pašėlusi mintis, kuri iš pradžių mane stačiai pašiurpino.

— Pažvelk! — tarė jis, rodydamas į plačią plokščią uolą, kyšančią iš vandens per dešimtį metrų nuo kranto. Už jos bemaž vienoje linijoje rikiavosi dar du ar trys didžiuliai akmenys, išsidėstę maždaug penkių metrų atstumu vienas nuo kito. — Ar matai? Štai tilto atramos. Belieka pakloti grindinį!

Išsižiojęs įsistebeilijau į jį.

— Grindinį? O iš ko? Kokiu būdu?

— Netoliese mačiau medžių, kurių aukštis siekia nuo dešimties iki dvidešimties metrų. Mes turime kirvių, virvių, vinių. Atrasime ir lanksčių krūmų paklotui.

— Ar tau neatrodo, kad tai, švelniai tariant, truputį rizikinga?

— O ar visa mūsų ekspedicija nėra rizikinga?

— Gerai, paklauskim likusiųjų.

Breforui Mišelio planas pasirodė įgyvendinamas.

— Žinoma, teks paplušėti. Bet… būdavo ir blogiau.

Martiną pasodinome prie vairo, Vandalį — prie kulkosvaidžio, prisidengėme sunkvežimiu ir virtome medkirčiais. Nuvertėme bei nužievinome medžių kamienus, grubiai juos aptašėme, ir sunkvežimis nutempė rąstus penkiasdešimt metrų aukščiau krioklio. Dabar reikėjo užkelti vieno rąsto galą ant pirmosios uolos. Laužiau galvą, kaip tą padaryti, ir ūmai pamačiau, kad Mišelis skubiai nusimeta rūbus.

— Tikiuosi, tu neketini ten nusigauti plaukte?

— Ketinu. Duok man virvės galą. Nersiu čia, ir srovė nuneš mane tiesiai prie akmenų.

— Tu išprotėjai! Prigersi!

— Nepergyvenk. Aš buvau plaukimo čempionas — šimtas metrų per penkiasdešimt aštuonias ir keturias dešimtąsias sekundės. Greičiau, kol sesė nepamatė! Aš tai nebijau, tačiau jai jaudintis nėra ko.