Kosmoso robinzonai

Mišelis šoko į vandenį ir stipriais grybšniais nusiyrė link upės vidurio, o paskui atsidavė srovės valiai. Mudu su Breforu laikėme virvę, kuria apjuosėme savanorį. Už poros metrų nuo uolos plaukikas ėmė pašėlusiai darbuotis rankomis bei kojomis, kaudamasis su srove, tempiančia narsuolį į prarają. Jis be didesnių pastangų nusitvėrė už atbrailos, prisitraukė ir išlipo ant akmens.

— Br-r-r! Vandenėlis šaltokas! — suriaumojo Mišelis, stengdamasis perrėkti krioklio ūžesį. — Pririškite mano virvę prie vieno rąsto galo, prie antro — kitą virvę ir pamažėle leiskite. Tik laikykit! Štai šitaip, šitaip… Laikykit tvirčiau. Neleiskit rąstui nuplaukti žemyn!

Didžiulė sija vienu galu įsirėmė į akmenį, o kitu, kurį prilaikėme mes, nubruožė seklumą. Ne be vargo išvilkome savąjį galą į krantą, paskui Polis, Breforas ir aš persikėlėme ant akmens: mudu su Poliu šliaužte, raitomis ant rąsto, nukorę kojas į vandenį, o Breforas stačias, balansuodamas virš tėkmės per penkis metrus nuo krioklio. Jis pareiškė negalįs pakęsti šlampančių kojų.

Keturiese užtempėme antrąjį rąsto galą ant didžiulio akmens ir pritvirtinome plieninėmis kabėmis. Pirmasis tilto rąstas užėmė jam skirtą vietą.

Norint paguldyti antrąjį, teko viską pradėti iš pradžių. Vakarop įtvirtinome trečiąjį. Darbą nutraukė naktis. Aš pavargau, Polis su Mišeliu nusikamavo kaip reikiant, ir tik Breforas atrodė dar pakankamai gyvybingas. Drauge su juo atbudėjome pirmąją pamainą iki pusiaunakčio. Antroje pamainoje budėjo Vandalis su Belteru, o trečioje, jau patekėjus Soliui, viena Martina.

Ryte darbas užvirė iš naujo. Kitą dieną nutiesėme rąstus tarp visų akmeninių atramų ir pasiekėme kitą krantą.

Sugaišome dar keturias dienas, kol paklojome grindinį. Mūsų statinys atrodė keistokai, bet nepaprastai vaizdingai. Oras buvo giedras, kiek vėsokas, gaivus ir perregimas netgi prieblandoje, visi ekspedicijos nariai energingi ir linksmi. Paskutinę dieną po vėlyvų pusryčių atkimšau kelis seno vyno butelius, ir gėrimas įkvėpė mums begalinio optimizmo. Įsitaisę ant pilkos žolės šalia sunkvežimio, palaimingai mėgavomės paskutiniuoju saldžiu patiekalu — ir staiga ore sušvilpė strėlės. Laimei, niekas nenukentėjo, tačiau strėlė pradūrė šarvuočio padangą. Pastvėręs gretimai gulėjusį automatą, prigludau prie žemės ir ėmiau dosniai laistyti švinu medžių juostą, iš kurios skriejo strėlės. Iki giraitės buvo gal šimtas metrų, ir kulkos pasiekė tikslą. Iš už medžių išsyk išniro grupelė ssvisų — daugelis buvo sužeisti — ir pasileido bėgte.

Jau nebe taip linksmai — juk visi galėjome žūti! — paskubomis baigėme kloti grindinį, ir Polis sėdo už vairo. Sunkvežimis atsargiai užropojo ant tilto. Ko gero, nė vienas inžinierius, netgi pastatęs didžiausią pasaulyje tiltą, nesijautė toksai išdidus… ir nepatyrė tokio palengvėjimo kaip mes, kai galiausiai sėkmingai pasiekėme kitą krantą!

Diena užsibaigė be nuotykių. Prieš saulėlydį numačiau rytojaus maršrutą. Nusprendėme važiuoti tiesiai į pietus, link kalno, kuris atrodė gerokai mažesnis už Tamsos viršukalnę, bet visgi siekė bent trijų tūkstančių metrų aukštį. Vidurnaktį — buvo mano eilė budėti — to kalno viršūnėje pastebėjau švytintį tašką. Kas ten, vulkanas? Bet šviesa netrukus užgeso. Tiesą supratau tada, kai švieselė įsižiebė vėl, šįsyk jau gerokai žemiau, kalno šlaite. Šviesos signalizacija! Apsidairiau. Mums už nugaros, anoje upės pusėje stūksančiose kalvose, tvyksčiojo atsakomosios ugnys. Nepajėgdamas nuslėpti nerimo, savo nuogąstavimais pasidalinau su manęs pakeisti atėjusiu Mišeliu.

— Taip, malonumo nedaug, — pritarė Mišelis. — Jei ssvisai skelbia visuotinę mobilizaciją, mums bus riesta, nepaisant visų ginkluotės pranašumų. Ar pastebėjai, kad jie nesibijo šaunamojo ginklo? O ir šaudmenų turime nebedaug…

— Ir visgi aš norėčiau pasiekti tą Signalinį kalną. Juk tik kalnuose ar jų papėdėse galima tikėtis aptikti rūdą. Mūsų reidas turi būti spartus.

Ryte prieš išvykdami turėjome pakeisti strėlės perdurtą padangą: plyšys tolydžio plėtėsi. Galiausiai leidomės į kelią. Vietovė nepastebimai kilo, vėliau tapo kalvota, išraižyta upeliais — mašina neįstengė pervažiuoti jų kur pakliuvo. Vieno mažo slėnio šlaituose pastebėjau žalsvas gysleles: tai buvo garnieritas — gana sodri nikelio rūda. Ir apskritai slėnis pasirodė besąs tikras rūdų lobynas. Vakarop jau turėjau nikelio, chromo, kobalto, geležies ir mangano pavyzdžių, o svarbiausia — puikios akmens anglies, kuri galingais klodais veržėsi į paviršių. Apie šitokią sėkmę galima buvo tik svajoti!

— Čia mus mūsų metalurgijos centras, — tariau.

— O ssvisai? — paprieštaravo Polis.

— Gyvensime nelyginant didvyriškųjų laikų Amerikos pionieriai. Kaip matyti, čionykštė dirva derlinga. Arsime plėšinius, kasime rūdas ir, jei prireiks, kausimės. Šiaip ar taip, čia nėra hidrų, jos dingo antrąją mūsų kelionės dieną, ir vien tai atstoja visa kita.

— Tegul bus taip! — sutiko Mišelis. — Valio! Tegyvuoja Kobalt Sitis. Bet kaipgi mes pergabensime čionai savo įrangą bei mašinas?