Kosmoso robinzonai

Palikau Mišelį su vairuotoju ir kartu su Martina užkopiau į bokštą vildamasis iš ten pastebėti kokią nors slėptuvę. Norėdami kuo greičiau pasiekti kalnus, pasukome į pietus, paskui į pietryčius. Vietovė palaipsniui kilo. Pradėjo kristi stambūs reti lašai; audra dusliai grumėjo kažkur vakaruose. Artėjome link uolų, kuriose vargiai įžiūrėjau gausybę urvų: šviesa priblėso, aplink sparčiai temo. Kai mus užgriuvo audra, iki uolų dar buvo likę bent du kilometrai. Baisus gūsis beveik apgręžė šarvuotį, išgirdau, kaip už vairo nusikeikė Polis, stengdamasis suvaldyti mašiną. Prasidėjo neįtikėtinos galios liūtis; iš dangaus įstrižai krito ilgos skystos strėlės, ir mums atrodė, jog uolos tai priartėja, tai nutolsta — priklausomai nuo vėjo plaikstomos vandens užuolaidos pasvirimo kampo. Kurtinamai nugrumėjo griaustinis. Mus apgaubė tamsa, kurią raižė vien akinantys ryškiai violetiniai žaibų tvyksniai. Paskubomis įtraukiau kulkosvaidį vidun ir užkimšau šaudymo angą. Ir vis vien netgi uždaroje priekaboje teko šaukti visa gerkle: griaustinis dundėjo be atvangos, goždamas mūsų balsus.

Sunkvežimis stengėsi iš paskutiniųjų. Padangos buksavo pažliugusioje dirvoje. Vėjas tai nutykdavo, tai vėl užgriūdavo veržliais šuorais, stumdamas automobilį į šalį. Nenorėdami rizikuoti, mes vos vilkomės maždaug dešimties kilometrų per valandą greičiu. Tolydžio tvyksčiojo žaibai; paskui prasidėjo tikra fantasmagorija, akinantys pliūpsniai kaitaliojosi su aklina tamsa, iš kurios akimirkai greta manęs išnirdavo blyškus ir mažumą išsigandęs Martinos veidas.

Pasilenkęs po kojomis regėjau šarvuočio kabiną: Breforas prie stalelio pildė kelionės žurnalą Vandalis tvarkė savo pastabas, ir tik Beltero niekur nesimatė. Galiausiai įžiūrėjau vaikino koją karančią nuo gulto, — jis miegojo. Po netrikdomos kabinos ramybės lauke siaučianti stichija atrodė dar siaubingesnė. Liūtis ir vėjas varžėsi, kuris niršesnis. Žaibų tvyksniuose atrodė, jog mašinos kapotas vargiai skiria jūros bangas. Vanduo kliokė srautu, stogas virpėjo, maksimaliai įtempta antena vibravo, ir pertraukose tarp griaustinio dundesio girdėjau sielvartingą jos skambesį.

— Čia tai bent audra! — sušukau. — Visų audrų audra!

— Nuostabu! — atsiliepė Martina.

Reginys išties buvo nuostabus, nors ir klaikokas. Žemėje ne sykį mačiau kalnuose siaučiančią audrą tačiau visos jos buvo tik niekas palyginti su šituo įnirtusių stichijų šėlsmu.

Žaibas tvykstelėjo maždaug per du šimtus metrų nuo mūsų. Kai nutilo griaustinis, riktelėjau Mišeliui:

— Ką rodo barometras?

— Krenta toliau.

— Jau arti! Matau urvus. Įjunkite žibintus!

Uolėtas kalnagūbris išties buvo visai šalia. Kelias minutes riedėjome palei jį, kol suradome ganėtinai lygią aikštelę, kurioje galėjo tilpti mūsų sunkvežimis. Uola pakibo viršum jo tarytum stogas. Baimindamasis sutikti ssvisus ar galijotą, vėl iškėliau kulkosvaidį; pro atvirą šaudymo angą vidun veržėsi šaltas drėgnas oras ir lietaus šniokštimas. Laimei, slėptuvė buvo tuščia, ir veikiai mūsų automobilis jau stovėjo sausoje vietoje, kurią pridengė bent trisdešimties metrų storio akmens atbraila. Pasukome šarvuotį išėjimo link ir išlipome iš priekabos. Prie kulkosvaidžio liko Belteras — atėjo jo eilė budėti.

Mūsų slėptuvės ilgis siekė penkiasdešimt metrų, plotis — bemaž dvidešimt, o skliautas kilo į dvidešimt penkių metrų aukštį. Šen ir ten juo sruvo vanduo, pragraužęs savotiškus latakus, tačiau, laimei, olos grindys nuožulniai kilo viršun, ir aukštėliau buvo visiškai sausa. Viename kampe aptikome laužavietę, pelenų, kaulų ir obsidiano įnagių: čia pabuvojo ssvisai, ir, matyt, visai neseniai. Vadinas, teks būti budriems. Be to, pridengtoje angoje suradome rūpestingai paslėptų neapdoroto obsidiano gabalų ir glėbį sausų šakų.

Galimas daiktas, pasielgėme neatsargiai, tačiau neištvėrėme ir už sunkvežimio sukūrėme laužą. Čia pat ir pavalgėme, tuščias konservų dėžutes išmesdami į šiukšlių krūvą, kurią paliko ssvisai.

— Įsivaizduoju, kaip išsprogins akis mūsų bičiuliai „kentaurai”, kai aptiks šituos keistus indus, — tariau.

— Ypač kai išvys etiketes, — pridėjo Mišelis. Vieną dešrelių skardinę puošė užrašas „Tetulė Irma” ir storulės virėjos atvaizdas.

— Ko gero, jie susidarys nekokią nuomonę apie mūsų meną — pastebėjo Martina.

Visas šias replikas teko rėkti visa gerkle, peršaukiant kliokiančios liūties šniokštimą.