Kosmoso robinzonai

Vandalis pareiškė, jog galijoto (taip pakrikštijome šešiakojį dinozaurą) šarvas primena žemiškųjų vabzdžių chitiną, tačiau yra ir nemažai skirtumų; kad ir kaip ten būtų, šis gerokai tvirtesnis. Norėdami atpjauti vieną šakotą ragą kurį Vandalis nusprendė pasiimti su savimi, turėjome pasitelkti pjūklelį — kol baigėme darbą, ašmenys visiškai atšipo. Turėjau dar kelias fotojuosteles, kurias tausojome kaip akies vyzdį, tačiau šįsyk nusprendėme nufotografuoti pabaisą ir „kentaurus”.

Stulbinančios būtybės tie „kentaurai”, arba ssvisai, kaip praminėme juos vėliau. Beje, patys save jie vadina lygiai taip pat. Beveik cilindrinis kūnas, keturios laibos kojos su mažomis tvirtomis kanopomis ir trumpa žvynuota uodega. Priešaky kūnas stačiu kampu linksta aukštyn, formuodamas beveik žmogišką torsą su dviem ilgom rankom. Ant rankų po šešetą nevienodo ilgio pirštų; du pirštai išsidėstę priešais kits kitą. Galva apvali, beplaukė ir beausp — ausis atstoja būgneliai, pridengiantys vidines klausos kriaukles. Trys šviesiai pilkos spalvos akys; vidurinioji, visų didžiausia, glūdi kaktos viduryje. Plati burna pilna aštrių dantų, ilga bei minkšta nosis leidžiasi kone iki pat lūpų.

Vandalis paskubomis atliko vieno „kentauro” skrodimą. Velionis turėjo dideles išsivysčiusias smegenis, kurias saugojo ne tik kaukolė, bet ir chitininis apvalkalas, bei lankstų, tačiau mineralinių medžiagų gausos dėka pakankamai tvirtą skeletą. Nepaisant reikšmingų skirtumų, „kentaurai” savo sandara buvo nepalyginamai artimesni žmonėms nei hidros.

Vertikaliame torse išsidėstė du galingi plaučiai (panašūs į mūsiškius, tik gerokai paprastesni) bei širdis su keturiais skyreliais; skrandis, žarnos ir kiti vidaus organai užėmė horizontaliąją kūno dalį. Kai kurie lavonai buvo dar šilti, iš jų sunkėsi tirštas oranžinės spalvos kraujas.

— Šias būtybes daug kas sieja su žmogumi, — baigdamas pratarė Vandalis. — Jos naudojasi ugnimi, gamina lankus, tašo akmenis; trumpiau tariant — tai protingos būtybės. Kaip gaila, kad mūsų pažintis prasidėjo taip liūdnai!

Kai kurie „kentaurai” turėjo ne tik ginklus — lankus bei ietis su meistriškai nutašytais obsidiano antgaliais, — bet ir kažką panašaus į drabužius: aplink viršutinę liemens dalį jie dėvėjo plačius, dailiai nupintus augalinio pluošto diržus. Prie diržų kybojo tokie pat pinti maišeliai, kuriuose radome įvairiausių obsidiano gaminių. Visi jie stulbinamai priminė vėlyvojo paleolito žmonių įnagius.

Apleidome kautynių lauką ir nuvažiavome tolyn. Šįsyk nakvynei pasirinkome atvirą vietą, kur nebuvo nei medžių, nei žolės.

Tokie keisti pliki ruožai pasitaikydavo gana dažnai. Dabar mums būtent tokio ir reikėjo, tad vieną išsirinkome ir sustojome, pagręžę sunkvežimį šlaito papėdės link — jei ūmai sugestų starteris, šarvuotį galėtume užvesti beriedantį. Beje, visų tų atsargos priemonių neprireikė; naktis praėjo ramiai — neskaitant iš tolo ataidinčių gerklinių galijoto riksmų. Užtat ryte Mišelis pažadino mane vos išaušus. Jis atrodė labai susirūpinęs.

— Tik pažvelk, — pratarė bičiulis, tiesdamas man barometrą. Gyvsidabrio stulpelis vietoj jau įprasto devyniasdešimt vieno slėgio centimetro dabar vos siekė septyniasdešimt šešis.

— Regis, veikiai prasidės linksmas orelis!

— Gal barometras taip sureagavo į aukštį virš jūros lygio?..

— Vakar šitoje pačioje vietoje barometras rodė devyniasdešimt. Be to, dirstelėk į kalnus!

Mišelis trūktelėjo mane link kairiojo lango. Nepažintųjų kalnų grandinė, palei kurią riedėjome pastarosiomis dienomis, pranyko rūke. Vakaruose viską užtraukė žemai plaukiantys tamsiai pilki, kone juodi debesys.

— Čia pasilikti negalima, — nusprendžiau. — Pirmyn! Reikia susirasti kokią nors natūralią slėptuvę.

Polis sėdo prie vairo. Įsitaisydamas aprėpė žvilgsniu horizontą ir tik švilptelėjo iš nuostabos.

— Čia tai bent! Panašų dalyką mačiau tik kartą, kai virš Pietinio Atlanto siautėjo ciklonas.

Vakarus užtvėrė grėsmingų švininių debesų siena. Kontrastas buvo stulbinantis: rytuose žėrinčiame mėlyje spindėjo saulė, o vakaruose iš už horizonto sparčiai artėjo grėsminga migla.

— Suk dešiniau, — įsakiau. — Reikia kuo greičiau nusigauti į aukštesnę vietą — tikiuosi, ten mūsų neužlies.

Švilpėme per negyvą lygumą į pietvakarius. Debesys užklojo jau beveik pusę dangaus. Ūmai į šarvą subildo pirmieji sunkūs lašai. Tačiau vėjo nebuvo, jis siautėjo kažkur aukštybėse, vaikydamas debesų kalnus, o čia, palei žemę, mus gaubė dusinantis karštis.