Kosmoso robinzonai

— Kaip nors pergabensime. Iš pradžių reikia apsirūpinti nafta, o tai ne taip paprasta.

Pasukome į šiaurę, paskui į vakarus. Už šešiasdešimties kilometrų nuo slėnio aptikau boksitų klodus.

— Ak, čia tikras geologų rojus! — nesusilaikiusi šūktelėjo Martina.

^ Mums pasisekė, — atsiliepiau aš ir pridūriau, jau mintydamas savo mintis: — Tikiuosi, seksis ir toliau…

Visą tą rytą laužiau galvą, stengdamasis išspręsti vieną užduotį: ar negalėtume kaip nors taikiai susitarti su čionykščiais ssvisais ar bent jau su kai kuriais iš jų?

Matyt, šiuose kraštuose gyveno daugybė tarpusavyje kovojančių genčių. Ar negalima būtų bent dalį ssvisų patraukti savo pusėn? Tačiau šiam tikslui reikėtų ne šaudyti vieniems į kitus, o kokiu nors būdu užmegzti draugiškesnius santykius.

— Jeigu dar sykį susitiksime ssvisus, — pratariau aš, kreipdamasis į visus likusius, — reikia bent vieną paimti gyvą.

— Kuriems galams? — nusistebėjo Polis.

— Pamėgintume išmokti ssvisų kalbą ar išmokytume juos mūsiškės. Tai gali praversti.

— Jūs manote, kad dėl to verta rizikuoti gyvybėmis? — pasiteiravo Vandalis, nors pats tik ir svajojo apie šitokią galimybę.

Išdėsčiau savo planą. O netrukus atsitiktinumas padėjo jį įgyvendinti.

Kitą dieną, vos pajudėję iš stovyklavietės, buvome priversti sustoti dėl mašinos gedimo. Kol Polis knebinėjo variklį, mūsų aki vaizdoje įvyko trumpas susirėmimas tarp rausvai rudų ssvisų, kuriuos mums jau teko sutikti, ir dešimties kitų, mažesnio ūgio ir su juoda žvilgančia oda. Raudonieji pašėlusiai gynėsi ir paguldė penketą užpuolikų, tačiau patys krito po strėlių lietumi. Nugalėtojai, nė neįtardami apie mūsų buvimą, puolė badyti aukas.

Paleidau įjuos automato seriją trys juodieji ssvisai sukniubo, likusieji metėsi bėgti. Tuomet išėjau iš už medžių, kurie mus slėpė. Vienas raudonasis ssvisas mėgino pakilti, bet tučtuojau susmuko vėl: jo galūnėse smygsojo penkios strėlės.

— Vandali, drauguži, pasistenk jį išgelbėti! — paprašiau.

— Padarysiu, ką galėsiu, bet dėl rezultato galvos nededu, aš gi labai prastai išmanau jų anatomiją. Beje, — pridėjo Vandalis, apžiūrėjęs sužeistąjį, — regis, jo sužeidimai lengvi.

Ssvisas gulėjo nejudėdamas, visos trys akys užmerktos, ir vien iš ritmiškai besikilojančios „kentauro” krūtinės galima buvo suprasti, kad jis tebėra gyvas. Vandalis ėmėsi traukti strėles. Jam padėjo Breforas, kuris prieš tapdamas astronomu studijavo mediciną.

— Nuskausminamųjų neduodu, — pratarė Vandalis, — nežinau, ar jis ištvers.

Visos operacijos metu ssvisas nekrutėjo, tik retsykiais jo kūnu nuvilnydavo trumputis virpulys. Breforas sutvarstė žaizdas, ir tvarstį tučtuojau išmargino geltonos dėmės. Paskui pernešėme sužeistąjį į sunkvežimį (jis nebuvo labai sunkus: Mišelio manymu, septyniasdešimt kilogramų, ne daugiau) ir paguldėme į improvizuotą žolės bei antklodžių guolį. Visą tą laiką ssvisas gulėjo užsimerkęs. Užtat kai Polis pataisė mašiną ir suriaumojo variklis, „kentauras” susijaudino ir… pirmąkart prabilo! Tai buvo ištisinis spragsinčių, keistai ritmingų skiemenų srautas, sudarytas, regis, vien iš švilpiančių priebalsių. Ssvisas mėgino pakilti, ir mums teko laikyti jį keturiese: jis buvo nepaprastai stiprus. Kūnas iš pažiūros rodėsi labai tvirtas ir podraug stebėtinai lankstus. Pamažu belaisvis apsiramino, ir mes j į paleidome. Atsisėdau prie stalelio, ketindamas šį tą brūkštelti į savo dienoraštį, užsinorėjau gerti ir įsipyliau stiklinę vandens. Slopus Vandalio šūksnis privertė mane atsigręžti: pusiau pakilęs nuo grindų, ssvisas tiesė ranką.

— Jis prašo gerti, — tarė Vandalis.

Padaviau jam stiklinę. Ssvisas ją priėmė, nepatikliai apžiūrėjo, paskui išgėrė vandenį. Tuomet nusprendžiau atlikti bandymą. Pri pyliau stiklinę ir tariau: „Vanduo”. Ssvisas išsyk suprato ir stulbinamai tiksliai atkartojo: „Vanduo”.

Parodžiau jam tuščią stiklinę. Jis įkandin manęs pakartojo: „Tiklinė”. Gurkštelėjau ir tariau: „gerti”. Jis aidu atsiliepė: „Gerti”. Išsitiesiau ant gulto miegančiojo poza, užsimerkiau ir tariau: „Miegoti”. Ssvisas atkartojo: „Miegti”. Parodžiau į save: „Aš”. Pakartojęs mano gestą, belaisvis pratarė: „Vzlik”. Kas tai buvo, įvardžio „aš” vertimas ar jo vardas? Pamąstęs nusprendžiau, jog veikiau vardas. Betgi tuomet jis pamanys, kad mane vadina „aš”!

Apsunkindamas bandymą tariau:

— Vzlikas miegoti.

Jis man atsakė:

— Vanduo gerti.

Mes išsižiojome. Toji būtybė buvo apdovanota neįtikėtinu nuovokumu! Tučtuojau įpyliau ssvisui vandens, ir jis godžiai atsigėrė. Norėjau tęsti pamoką bet Vandalis priminė, jog belaisvis sužeistas ir veikiausiai nusikamavęs. Ir išties, „kentauras” mums tarė: „Vzlikas miegti” — ir netrukus užsnūdo.

Vandalis stačiai spindėjo iš džiaugsmo.

— Jeigu visi jie tokie gabūs, mes greitai perduosime jiems daugelį savo žinių.

— Ko gero, — sutikau, nutaisęs rūgščią miną. — Ir po penkiasdešimties metų jie medžios mus su šautuvais! Beje, taip toli žvalgytis neverta. Aišku viena: jeigu mes su jais susitarsime, ssvisai bus neįkainojami sąjungininkai.