Kosmoso robinzonai

— O kas gi čia? — ūmai paklausė Belteras, atstumdamas šachmatus, nuo kurių jo neįstengė atplėšti net įspūdingieji milžinai. Pasekiau bendražygio žvilgsnį. Ten, iš užnugario nutviekstas mėnulio šviesa, judėjo keistas siluetas. Visi žvėries judesiai — miklūs, lankstūs, tamprūs — bylojo, kad tai plėšrūnas. Nepaisant sąlyginai nedidelio ūgio — maždaug pusantro metro, — atėjūnas darė neįtikėtinai stipraus gyvūno įspūdį. Parodžiau jį ssvisui. Tas išsyk susijaudino ir ėmė skubiai kažin ką tarškėti, podraug gyvai gestikuliuodamas rankomis. Sumojęs, kad mes ničnieko nesuprantam, apsimetė, neva įtempia lanką o paskui bedė pirštu į mūsų ginklus, kartodamas vieną žodį: „Bizir! Bizir!” Supratau, jog žvėris pavojingas, ir nesku- bedamas — plėšrūnas buvo per gerus du šimtus metrų nuo mūsų— užtaisiau automatą.

Visa kita įvyko svaiginamai greit. Žvėris liuoktelėjo, tiksliau pasakius, pakilo į orą. Pirmuoju šuoliu jis įveikė trisdešimt penkis metrus! Ir vėl pakilo virš žemės, šasteldamas tiesiai į mus. Martina sukliko. Visi likusieji pašoko. Nesitaikydamas paleidau seriją — pro šalį. Greta sutratėjo antras automatas, bet kas šaudė — nesupratau. Dar viena serija — ir vėl tuščiai; bergždžiai išeikvojau visus šovinius. Greta išsitiesęs Mišelis skubiai kyštelėjo man naują apkabą.

— Į mašiną! Greičiau! — sušukau, spausdamas nuleistuką.

Belteras ir Vandalis nėrė į sunkvežimį, drauge įsitempdami ir ssvisą.

— Dabar tu, Mišeli!

Iš šarvuočio viršum mūsų galvų ištryško trasuojanti sunkioji kulkosvaidžio serija. Ko geroji pasiekė tikslą, nes plėšrūnas stabtelėjo. Dabar lauke likau aš vienas. Šokau į priekabą ir užtrenkiau užpakalines duris. Mišelis išplėšė man iš rankų automatą, kyštelėjo vamzdį į šaudymo angą ir atidengė ugnį. Tuščios gilzės žvangėda— mos žiro ant grindų. Apsidairiau: čia buvo visi, išskyrus Martiną.

— Martina! — surikau.

— Aš čia, — pertraukėlėje tarp dviejų kulkosvaidžio serijų atsiliepė mergina.

Ūmai Mišelis atšlijo nuo šaudymo angos ir beviltiškai sukliko:

— Laikykitės!

Mašiną sudrebino baisingas smūgis. Šarvas sutreškėjo ir įlinko į vidų. Mane bloškė ant Vandalio, o iš viršaus visu aštuoniasdešimt penkių kilogramų svoriu užvirto Mišelis. Sudrebėjo grindys, ir aš jau pamaniau, kad jos perlūžo. Kulkosvaidis nutilo, užgeso šviesa. Mišelis vargais negalais atsistojo ir įžiebė kišeninį žibintuvėlį.

— Martina! — šūktelėjo jis.

— Aš čia, bokšte. Viskas baigta. Pavarykit mašiną truputėlį į priekį, nes užpakalinės durelės užbarikaduotos.

Plėšrūno lavonas tysojo, šliedamasis į sunkvežimį. Į jį pataikė dvidešimt viena kulka, kurių penkios buvo sprogstamosios; ko gero, jis mirė paskutiniame šuolyje, skriedamas oru. Subjaurota jo galva atrodė šlykšti, o nasrai su trisdešimties centimetrų ilgio iltimis kėlė siaubą.

— Kaip visa tai nutiko? Martina, tu turėjai matyti!

— Labai paprastai. Kai tu, paskutinis iš mūsų visų, įšokai į sunkvežimį, žvėris sustojo. Aš jį kaip reikiant pavaišinau. Plėšrūnas liuoktelėjo. Nuo smūgio nusiritau iš bokšto žemyn, paskui vėl užkopiau į viršų ir pamačiau, kad jis nebegyvas tyso ant sunkvežimio.

Ssvisas šiaip ne taip prišliaužė prie durų.

— Vzlik! — šūktelėjo jis, paskui pavaizdavo tempiąs lanko templę ir parodė du pirštus.

— Ką tai reiškia? Jis tvirtina, jog strėlėmis nudobė dvi tokias pabaisas?

— O kodėl gi ne? — įsiterpė Breforas. — Ypač jei strėlių antgaliai buvo pamirkyti pakankamai stipriuose nuoduose.

— Betgi jie, laimei, neužnuodija antgalių? Laimei, nes kitaip Vandalio su mumis galėtų ir nebebūti.

— O gal jie užnuodija strėles vien medžioklei? Juk Žemėje taip pat yra genčių, kurios mano, jog naudotis nuodais kare negarbinga.

— Šiaip ar taip, pasakysiu jums viena, — tarė Belteras, keldamas koją ant nukauto žvėries, — jei Kobalt Sičio apylinkėse veisiasi daug tokių žvėrių, turėsime daug vargo. Kad taip čionai galėtų atvykti mūsiį tigrų medžiotojai, norėčiau įjuos pasižiūrėti! Kokie šuoliai! Koksai gyvybingumas! Tik pažvelkite į iltis, į nagus, — tęsė jis, apžiūrinėdamas plėšrūno leteną.

— Užtat proto, regis, ne kažkiek, — pastebėjo Vandalis. — Net neaišku, kur tokioje plokščioje kaukolėje galėtų tilpti smegenys?

Pasigręžiau į Martiną ir sukuždėjau:

— Atmeni, tik ką sakei: „Neliesta planeta, žavinti savo pirmapradžiu grožiu”? Taip, bet joje slypi ir visi nepaliestos planetos pavojai. Beje, turiu tave pasveikinti: puikiai valdei kulkosvaidį!

— Čia ne mano, o Mišelio nuopelnas. Tai jis išmokė mane šaudyti, sakė, kada nors pravers, o jei nepravers, vis vien naudinga — stiprina nervus.

— Tikrai nemaniau, kad mano pamokomis tu pasinaudosi tokiomis sąlygomis! — šypsodamasis prisipažino Mišelis.

SUGRĮŽIMAS

Trumpa raudonoji naktis praėjo ramiai. Ryte nusprendėme visgi persikelti per upę. Šiam tikslui teko suręsti didžiulį plaustą-jo statybai sugaišome ištisas šešias dienas. Tomis dienomis regėjome nemažai keistų gyvūnų, tačiau nė vieno plėšrūno.