Kosmoso robinzonai

Pirmąsyk paragavome Telo planetos gyvūno mėsos: kepsniui pasirinkome nedidelio žvėries — gerokai sumažintos „dramblio” kopijos — išpjovą. Iš atsargumo suvalgėme po mažą kąsnelį, kadangi bijojome apsinuodyti ir apskritai nežinojome, ar mūsų organizmas pajėgs suvirškinti nepažįstamą maistą. Skoniu mėsa priminė veršieną tik buvo mažumą rausvoka. Iki to meto beveik pasitaisęs Vzli— kas kirto ją su akivaizdžiu pasitenkinimu. Virškinimo problemų neturėjo nė vienas ekspedicijos dalyvis, tad nuo tos dienos iki pat sugrįžimo į hidrų zoną mes nuolat paįvairindavome savo meniu, tiesa, kaskart apsiribodami nedidelėmis porcijomis. Užtat niekaip ne— pasiryžome paragauti vaisių, augusių ant plaustui nuverstų medžių, nors Vzlikas kimšo juos pilna burna. Jis jau pamažėle vaikščiojo ir, regis, visiškai priprato prie mūsų kompanijos. Ssvisas jau sukaupė šiokią tokią prancūziškų žodžių atsargą ir gebėjo reikšti paprasčiausias mintis.

Per upę persikėlėme sėkmingai. Nurišome nuo plausto virves, susirinkome vinis ir nuriedėjome pasroviui. Taip važiavome dvi dienas. Kai kur upė laisvai išsiliedavo nelyginant glotnus ežeras, kai kur veržliai srūdavo per tarpeklius. Pažymėjau, kad jos gelmė visur gana įspūdinga, be jokių seklumų ar slenksčių.

Upės pakrantėse virė gyvenimas. Sutikome gausias „dramblių” bandas, retsykiais šmėsteldavo galijotai, kurie ganėsi poromis ar po vieną nuolat išvysdavome nepažįstamus gyvūnus — tiek mažus, tiek ir milžiniškus. Du kartus tolumoje pasirodė tigrozaurai. Tas pavadinimas, kurį Belteras suteikė mus užpuolusiam žvėriui, prigijo, nepaisant Vandalio protestų — biologas tvirtino, kad gyvūnas visiškai nepanašus nei į tigrą, nei į driežą. Mišelis jam atrėžė, jog svarbiausia — suprasti vienam kitą o kaip pavadinsi plėšrūną — tig— rozauru, leviatanu ar, tarkim, sepija — ne tiek svarbu.

Upėje buvo apstu žuvies ir kitų vandens gyvių, tačiau visi jie laikėsi atokiai nuo kranto, ir mes neįstengėme kaip reikiant jų apžiūrėti. Antrosios dienos vakarą vėl pradėjo lynoti. Kaip ir anksčiau, aplink plytėjo stepė, ir tik palei upelius bei upes driekėsi medžių juostos. Vidurdienį temperatūra siekdavo trisdešimt penkis laipsnius šešėlyje, tačiau vakarėjant nukrisdavo iki dešimties.

Auštant trečiajai dienai, po miego, kurį nuolatos pertraukdavo gūdus galijotų staugimas, pažvelgę laukan visų pirma pastebėjome dūmus. Jie kilo toli pietuose, kitame Dordonės krante. Kas ten buvo — ssvisų laužai ar miško gaisras, taip ir nesužinojome.

Kelias tolydžio prastėjo; žemos kalvos vertė nuolat sukti aplinkkeliais. Persiritę per paskutiniąją, užuodėme ore tvyrantį aitrų pažįstamą kvapą — dvelkė vandenynu.

— Jūra netoli, — pareiškė Belteras.

Veikiai vaikinas pirmas išvydo ją iš bokšto, o po kelių minučių jūrą pamatėme visi. Ji buvo tamsiai žalia, audringa. Pūtė vakaris vėjas, ir putotos bangos riaumodamos daužėsi į krantą. Nusileisti į pakrantę kliudė skardžiai, tačiau už poros kilometrų smėlėtos pakriaušės tapo kiek nuožulnesnės — čia plačiai išsiliejusi Dordonė plukdė savo vandenis į jūrą.

Nuriedėjome žemyn ir sustojome kone prie pat mūšos linijos, paplūdimyje, nusėtame granito bei gneiso žvirgždu. Vandalis pirma visų iššoko iš mašinos, nekantraudamas ištyrinėti jūros pakrantę — tikrą biologų rojų. Balutėse knibždėjo tūkstančiai nepažįstamų būtybių! Vienos panėšėjo į žemiškąsias formas, kitos buvo visai neregėtos. Kiekviename žingsnyje voliojosi tuščios kriauklės, primenančios švento Žako kriaukles — taip jas vadinome Prancūzijoje, tik čia jos buvo didžiulės: pačių stambiausių skersmuo siekė tris metrus! Mažėlesnės tvirtai laikėsi ant uolų. Mišelis vargais negalais atplėšė vieną nuo akmens ir atnešė Vandaliui. Paaiškėjo, kad ta būtybė kur kas artimesnė žemiškiesiems brachiopodams nei plokščia— žiauniams moliuskams.

— Kaip norėtųsi išsimaudyti! — pratarė Martina.

Toli jūroje tarp bangų šmėstelėjo ir dingo juoda nugara.

— Nevalia, — nusprendžiau aš. — Kas žino, kokios pabaisos veisiasi šiose pakrantėse! Nerizikuokime.

Bet netrukus už gneisinio barjero Šeferis aptiko izoliuotą įlankėlę — šimto žingsnių ilgio ir bemaž dviejų metrų gylio. Vanduo joje atrodė toks perregimas, jog galėjai suskaičiuoti visus akmenėlius, o vieninteliai įlankėlės gyventojai buvo mažos kriauklelės bei keli vandens dumbliai. Mes pliuškenomės kaip vaikai! Vandalis pasišovė saugoti mus su automatu rankose, o aš surengiau plaukimo varžybas. Mišelis be vargo aplenkė mus visus ir įrodė esąs puikus plaukikas. Jam įkandin finišavo Martina, Šeferis ir Breforas. Aš atplaukiau priešpaskutinis, vos puse galvos aplenkęs Belterą. Užtat paskui, suradęs apvalų penkiakilograminį akmenį, nurungiau bendražygius rutulio stūmimo rungtyje.

Vzlikas ilgai žiūrėjo į mus, o paskui ir pats įlipo į vandenį. Jis plaukė keistai, gyvatiškai rangydamas visu ilgiu ištemptą kūną ir beveik nejudindamas kojų, tačiau stūmėsi ganėtinai sparčiai. Mano manymu, nuo Mišelio šioje distancijoje ssvisas atsiliko vos per dešimtį metrų.