Kosmoso robinzonai

— Jūs taip arti? Mums pasisekė. Ant mano namo stogo tupi bent trys, tačiau lubos čia tvirtos. Apmaudu, kad su niekuo negaliu susisiekti telefonu.

— Tu vienas?

— Ne, su manimi šeši savanoriai ir Ida. Ji prašo perduoti Belte— rui, kad tas nesijaudintų.

— Kur mano dėdė?

— Užsibarikadavo observatorijoje kartu su Menaru, jiems ten niekas negresia. Tavo brolis su inžinieriais septintojoje slėptuvėje. Jie turi rankinį kulkosvaidį ir, regis, visai neblogai tvarkosi. Turiu susisiekti su kitomis grupėmis.

— Tik neišeik iš namo!

— Nebijok, neisiu.

Breforas pasilenkė iš bokšto ir riktelėjo:

— Pavojus! Hidros.

Užsiropščiau pas jį. Priešakyje, maždaug už kilometro, penkių ar šešių šimtų metrų aukštyje sklendė tirštas didžiųjų žaliųjų hidrų būrys. Jų buvo bemaž šimtas.

— Greičiau raketas, kol jos neišsisklaidė!

Bokšto šonais pakilo raketinių atramų vamzdžiai. Pasilenkęs pamačiau, kad Vandalis su Martina jau guldo raketas į ištraukiamą lovį vienoje pusėje, o Belteras su Poliu — kitoje.

— Breforai, žemyn! Nutaikyk raketas. Aš liksiu prie kulkosvaidžio.

Prisitaikiau ir įsakiau:

— Ugnis!

Trasuojančios kulkos nušvilpė link hidrų, joms įkandin pakilo raketos, palikdamos baltas uodegas. Mums pasisekė: raketos sprogo pačiame žaliojo debesies viduryje, ir iš viršaus ėmė dribti mėsos gniutulai. Dangaus fone atrodė, jog prapliupo juodas lietus. Išlikusios hidros puolė į ataką, ir nuo tos akimirkos aš šaudžiau vienas. Kol pabaisos sukosi aplink šarvuotį, man pavyko numušti dar tuziną. Paskui — tarsi sumojusios, kad mes neįveikiami, — hidros metėsi į šalį ir nulėkė palei pat žemę.

Be didesnių nuotykių nusigavome iki kasyklos; čia nesimatė nė gyvos dvasios. Po sekundės prasivėrė vienos slėptuvės durys, ir kažkas pamojo mums ranka. Mišelis privažiavo prie pat slėptuvės; tik tada pažinau meistrą Žozefą Amarą.

— Kur likusieji?

— Išvažiavo traukiniu. Perdirbo jį į šarvuotį ir pasiėmė visus ginklus.

— O jūs?

— Pasilikau, norėdamas perspėti jus. Skambino iš Tarybos, sakė, kad turite pasirodyti. Vaikinai garvežyje įsitaisė brandspoitą su karštu vandeniu.

— Gerai, lipkit pas mus. Ar seniai jie išvyko?

— Prieš valandą.

— Pirmyn, Mišeli.

Amaras pastebėjo Vzliką ir išpūtė akis.

— O kas čia per pilietis?

— Čiabuvis. Viską sužinosit paskui.

Po dešimties minučių išgirdome šūvius ir galiausiai išvydome kaimą. Visi langai ir durys aklinai užbarikaduoti. Hidros tupėjo ant daugelio namų stogų ar visai pažeme skraidė gatvėmis. Kasyklos traukinys stovėjo „stotyje”; kai tik priėjo prisiartindavo kuri nors hidra, pabaisą pakirsdavo automatinės patrankos šūvis.

— Į vietas! Poli, sėsk prie vairo. Mišeli, Breforai, čiupkit automatus. Martina, Vandali, padavinėkit man juostas. Belterai ir tu, Amarai, būsite automatininkų padėjėjais. Vzliką paguldykit į kampą, kad netrukdytų. Pasiruošę? Puiku. Poli, varyk prie traukinio!

Rūdkasiai pasidarbavo iš peties. Pasinaudoję rąstais, lentomis bei metalo lakštais, jie savo traukinį pavertė tikra tvirtove ant ratų. Aplinkui ant žemės voliojosi jau per šimtą išpampusių padvėsusių hidrų.

— Velniai rautų, kokiu gi būdu šitiek patiesėte? — sušukau.

Man atsakė mašinistas — pasirodo, ten būta Birono:

— Patys sugalvojome! Tvilkome jas karštu vandeniu ir garu. Štai, dar vienas pulkelis, tuojau patys pamatysite. Kol kas nešau— dykit! — šūktelėjo jis saviškiams, sėdintiems pirmajame vagone prie dvidešimties milimetrų kulkosvaidžio.

— Nešaudyti, — pakartojau aš, kreipdamasis į savo būrį.

Artėjo gal trisdešimties hidrų ruja.

— Kai įsakysiu, įjunkite siurblį, — grįžtelėjo į savo kūriką Bironas ir kyštelėjo pro šaudymo angą žarną su variniu antgaliu bei medine rankena.

— Patraukite sunkvežimį!

Pabaisos buvojau už trisdešimties metrų ir lėkė didžiuliu greičiu. Ūmai joms priešais smogė verdančio vandens ir garo srovė, nukovusi išsyk apie dvylika užpuolikių. Likusios išsisklaidė. Sulojo pirmojo vagono patranka, mes taip pat atidengėme ugnį.

— Matėte? — šūktelėjo Bironas. — Paprasčiau nei paprasta! Būtume nudobę dar daugiau, jei pirmąjį kartą būčiau susiprotėjęs prisileisti jas arčiau. Padariau klaidą, o dabar hidros mūsų lyg ir privengia.

— Puikus sumanymas, jis sutaupys mums nemažai kulkų. Reiks patobulinti jūsų išradimą. Pranešiu Tarybai — manau, jums bus grąžintos pilietinės teisės. Dabar važiuojame į kaimą. Kuriame name įsitaisė Lui Moljeras?

— Tikriausiai pašte.

— Vadinas, pradėsime nuo pašto! Visi vietose? Pirmyn, tik pamažėle. Gerai prisitaikykit ir šaudykit tik užtikrintai.

Pakeliui į aikštę hidros mūsų nelietė, ir šarvuotis ramiai nuriedėjo iki pašto. Pastato stogas virto kunkuliuojančia žalia mase. Visos kulkos pataikė į tikslą, bet, norint nukauti pabaisą, neretai tekdavo šauti kelis kartus; pasinaudoti raketomis ar sunkiuoju kulkosvaidžiu nesiryžau, baimindamasis sužeisti draugus. Hidros tarsi apmirė, čiuptuvais įsikirtusios į čerpes ir kvailai sprogindamos akis. Jų nejudrumas mus nustebino: anksčiau pabaisos atrodė gudresnės. Pradėjome taikytis dar uoliau, stengdamiesi išsyk pažeisti nervinį centrą, ir veikiai mums pavyko nuplėšti nuo pašto jo antrąjį — gyvąjį — stogą.