Kosmoso robinzonai

Pakeičiau Vandalį, kuris tučtuojau puolė rinkti pakrančių floros bei faunos pavyzdžius. O paskui nuvažiavome tolyn į šiaurę, laikydamiesi per kelis šimtus metrų nuo jūros. Kelias buvo prastas, išraižytas keistomis properšomis, staigiai besileidžiančiomis link vandens. Po pusketvirtos valandos atsirėmėme į pelkę, kurioje knibždėjo hidros. Jos buvo rudos, gan smulkios (maždaug pusės metro ilgio) ir nekreipė į mus dėmesio. Norint aplenkti pelkę, teko pasukti į rytus. Tik vakarop liūnas galiausiai baigėsi, mes galėjome pasukti į vakarus ir vėl nusigauti iki jūros. Pirmąkart nesustojome nakvynės ir tęsėme kelionę mėnulio šviesoje. Idealiai lygus kieto smėlio dryžis netrukdė riedėti penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu.

Prieš patekant raudonajai saulei pakrantė pasišiaušė uolomis, ir mums vėl teko sukti į žemyno gilumą. Taip visiškai atsitiktinai suradome ežerą. Atsidūrėme pietvakariniame, žemame, krante, o iš rytų ežerą juosė uolų bei kalvų grandinė. Mažumėlę ribuliuojantį vandenį rėmino tankūs bei tamsūs brūzgynai; vanduo mėnulio šviesoje mainėsi ir žėrėjo. Čia viešpatavo tokia taika, tokia ramybė, jog vaizdas atrodė tiesiog nerealus. Baimindamiesi hidrų — tik vėliau sužinojome, kad tiems padarams reikalingas vien sūrokas pelkių vanduo, — nesiartinome prie kranto ir apsistojome ant kalvos už kilometro nuo ežero.

Poste mane pakeitė Mišelis. Buvau toks pavargęs, jog užmigau akimoju, o kai atsimerkiau, pasidingojo, kad miegojau vos kelias sekundes. Tačiau pro langus jau skverbėsi žydrosios aušros šviesa, o greta stovėjo Mišelis, pridėjęs prie lūpų pirštą Paskui, stengdamasis netriukšmauti, jis pažadino savo seserį.

— Eime, tuojau pamatysite reginį, skirtą dievams, — sukuždėjo

jis.

Išėjome laukan ir neįstengėme sutramdyti susižavėjimo šūksnių. Priešais dryksojo ežeras — tirštai mėlynas, net žalsvas, nelyginant ledo luitas, — apjuostas rausvai auksiniu apvadu. Pakrantės uolos nusidažė stulbinama raudona spalva, o medžiai, žolė ir krū— mokšniai mainėsi visais geltonumo atspalviais — nuo elektrono[4] iki grynojo aukso. Tik šen bei ten tą gamą margino žalios dėmės, o rytinės kalvos, virš kurių kilo Helijas, rausvėjo tarsi skęsdamos žydinčiuose viržiuose.

— Koksai grožis! — tepajėgiau išspausti aš.

— Stebuklingasis ežeras, — pritarė Martina. — Gyvenime nesu regėjusi nieko gražesnio!

— Stebuklingasis ežeras — neblogas pavadinimas, — pastebėjo Mišelis.

— Lai šitaip ir lieka! Pažadinkim likusius.

Ežero pakrante važiavome visą dieną Vandens paviršių šiaušė smagus nuo jūros pučiantis vėjelis. Netoli šiaurinio ežero pakraščio už aukštos kalvų grandinės vėl radome pelkę, susiliejančią su jūra. Kol riedėjome aplink, nusprendžiau per radiją susisiekti su Taryba. Tą akimirką Breforas pastebėjo hidras. Mažos rudosios pabaisos atlėkė visu pulku ir ėmė suktis virš sunkvežimio nelyginant bičių spiečius. Beje, jos nė neketino pulti, tik visąlaik sekė įkandin. Įsitikinęs, kad pavojaus nėra, pamėginau iškviesti kaimą tačiau nesėkmingai. Nevalia sakyt, jog aparatas tylėjo, — atvirkščiai, dar niekad gyvenime eteryje negirdėjau tokio švilpimo, šnypštimo ir treškesio! Neišmanydamas, kuo paaiškinti šiuos trukdžius, laikinai atsisakiau savo sumanymo. Ūmai be jokių regimų priežasčių rudųjų hidrų spiečius paliko mus ramybėje.

Važiavome visą dieną ir visą naktį. Kai ėmė brėkšti žydroji aušra, iki žemiškosios salelės beliko vos šimtas kilometrų, tačiau mes norėjome ištyrinėti aplinkines kalvas ir į kaimą sugrįžti tiktai vakarop. Ūmai radijo signalas suardė visus mūsų planus: naujienos buvo ne iš linksmųjų.

KAUTYNĖS SU HIDROMIS

Su manimi kalbėjo Lui. Tris pastarąsias dienas hidros puldinėjo be atvangos. Išvakarėse jos nudobė tris žmones ir du jaučius. Dabar pabaisos pikiravo po vieną ir skraidė prie pat žemės, kur raketos negalėjo joms pakenkti. Padėtis darėsi kritiška.

— Manau, jog visų geriausia būtų apleisti šį Žemės lopinėlį, — atsakiau. — Atokiau nuo pelkių nematėme nė vienos hidros.

— Viskas ne taip paprasta, bet jeigu… Na, štai, vėl atskrenda! — Iš imtuvo pasigirdo sirenos kauksmas.

— Neišsijunkite! — šūktelėjo Lui. — Pasistengsiu nuolatos jus informuoti. Gal geriau…

Jo balsą užgožė kurtinančių sprogimų serija, paskui nuaidėjo šūviai. Visi, išskyrus Mišelį, kuris sėdėjo prie vairo, ir Breforą kuris budėjo bokšte, susispietė aplink imtuvą. Nustebęs ssvisas taip pat įsiklausė, tačiau radijas tylėjo. Sunerimęs ėmiau šaukti bičiulius. Išgirdau, kaip trinktelėjo durys, paskui prabilo uždusęs Lui:

— Paskubėkite! Pasistenkite parvykti iki tamsos. Dabar tos maitos kabinasi į stogus, mums iš namų sunku į jas šaudyti. O išeiti laukan — užtikrinta mirtis. Jų čia bent trys tūkstančiai! Važiuokite gatvėmis ir šienaukite visas iš eilės. Tik greičiau! Kai kur hidros jau nuplėšė čerpes!

— Mišeli, ar girdėjai? Spausk!

— Spaudžiu iki dugno, šešiasdešimt per valandą!

— Lui, kaime būsime po poros valandų, — pratariau į mikrofoną. — Laikykitės!