Kosmoso robinzonai

Tai čia, tai ten sproginėjo raketos. Du kartus sušvilpė garvežys, švęsdamas naujas verdančio vandens pergales. Lui atlaisvino užverstas duris, iššoko iš namo ir liuoktelėjo pas mus į sunkvežimį.

— Kas naujesnio? — paklausiau.

— Jums pasirodžius reikalai pajudėjo, bet ta šlykštynė prasiskverbė į tris namus. Žuvo dar dvylika žmonių.

— Kas?

— Alfredas Šarnjė su žmona ir viena jo dukra. Penki valstiečiai, jų nepažįstu. Madlena Diušer, aktorė, ir trys darbininkai. Kažkur tarp pašto ir gamyklos pažeista telefono linija. Pasistenkite ją sutaisyti, nes aš nė nenutuokiu, kas ten dedasi. Pats pasiliksiu pašte.

Lui sugrįžo į namą o mes nuriedėjome palei telefono liniją. Už penkiasdešimties metrų nuo pažeidimo vietos ant namo stogo prigludo trys hidros. Stvėriau varinio laido galą, iššokau iš šarvuočio ir kibau jungti nuplėštus laidus. Kai tik baigiau, virš galvos sukale— no kulkosvaidis: artyn švilpė hidros. Pasinaudodamas senu metodu, išsipleikiau ant žemės, o kai pabaisos pralėkė pro šalį, skubiai šokau į mašiną. Man teko dar du sykius sužaisti tą pavojingą žaidimą, kuris galėjo baigtis labai tragiškai.

Atstatę ryšį, ėmėme valyti stogus. Veikdami pagal iš anksto parengtą planą, pradėjome nuo aikštės, ir po valandos čia viskas buvo baigta. Paskui sunkvežimis nuriedėjo pagrindine gatve. Kai tik atidengėme ugnį, visos hidros it pagal signalą pakilo į dangų. Tučtuojau ėmė trinksėti durys, vyrai bei moterys šoko iš namų, nešini kreipiančiosiomis atramomis, ir po dviejų minučių įkandin pabaisų nušvilpė bent pusantro šimto raketų. Visą dangų nusėjo juodos bei žalios dėmės — hidros ir sprogimai. Pakilusios dar aukščiau, užpuolikės susitelkė į debesį ir dingo iš akių.

— Įdomus dalykas! — mums sugrįžus į paštą, pastebėjo Lui. — Kai atlėkė tos žalios maitos, aš beveik lioviausi girdėjęs tavo balsą per radiją. Klaikūs trukdžiai.

— Keista! — nusistebėjau ir aš. — Man nutiko lygiai taip pat, kai virš mūsų ėmė suktis rudosios hidros. Nejau tie padarai siunčia vieni kitiems kažką panašaus į radijo signalus? Veikiausiai todėl jie veikia taip draugiškai. Reikės pasikalbėti su Vandaliu.

Tą patį vakarą susirinko Taryba. Mūsų beliko septyni, nes kiurė ir Šarnjė žuvo. Trumpai papasakojau apie ekspediciją pristačiau Tarybai Vzliką bei mūsų įgulos narius, kurie dalyvavo posėdyje kaip konsultantai. Paskui Lui apsakė, kas nutiko mums išvykus. Pagrindine problema tapo naujoji hidrų taktika. Dabar jos at lėkdavo nakčia, pasislėpdavo krūmuose ar medžiuose ir iš ten netikėtai puldavo praeivius. Žmonės baiminosi eiti iš namų ir vaikščiojo tik ginkluotomis grupėmis.

— Per radiją tu pasiūlei persikelti į kalnų rajoną — tęsė Lui. — Aš neabejotinai „už”, bet kaip tą padaryti? Sunkvežimiais važiuoti negalime — mums nepakaks degalų, o įveikti tokį kelią pėsčiomis, nuolat grumiantis su hidromis ir ssvisais… Be to, kaipgi technika? Net sunkvežimiais neįstengtume pervežti garvežių, staklių ir viso kito.

— Aš siūlau visai kitokį planą.

— Ir kokį gi? Gal nusipirkim bilietus į lėktuvą?

— Siūlau laivą.

— O iš kur j į paimsi?

— Tikiuosi, Etranžas sugebės padaryti brėžinius. Supergalingo kreiserio, išvystančio penkiasdešimties mazgų greitį, mums neprireiks; pakaks mažo krovininio laiviūkščio. Mūsų teritorija ribojasi su jūra. Ja mes pasieksime Dordonės žiotis. Upę ištyrinėjome nuo žiočių iki uolinio tilto, esančio vos per du šimtus kilometrų nuo Kobalt Sičio, ir visa ji, be jokios abejonės tinka laivybai. Visur, kur tik matavau, gylis siekė bent dešimtį metrų. Jūra čia rami. Tiesą sakant, plaukti tektų vos septynis šimtus kilometrų jūra ir dar apie du su puse šimto — aukštyn upe.

— Kokiu būdu judės jūsų laivas? — paklausė dėdė.

— Pastatysim garo mašiną ar didįjį gamyklos dyzelį. Nors degalai… Velniai, jei turėtume gręžimo įrangą, galėčiau patikrinti, ar toli čia nafta!

— Įranga yra, — ūmai prabilo Etranžas, — visas komplektas. Kai projektavome antrąją užtvanką, čia darė bandomuosius gręžinius, ir visi instrumentai liko gamyklos sandėlyje. Kaip tik prieš katastrofą gavau laišką: tyrinėtojai norėjo atsiimti įrangą, tačiau taip ir nesuspėjo.

— Na, žinote, mums, regis, pasisekė labiau nei visiems robin— zonams, sudėtiems draugėn! Kokiai gelmei skirti grąžtai?

— Na, jie siekė šešis ar septynis šimtus metrų.

— Stebėtina! Norint ištyrinėti užtvankos statybvietės gruntą, tokia gelmė nereikalinga.

— Aš dar anuomet pamaniau, jog darbus atliekanti kompanija tuo pačiu ieškojo ir kažko dar. Bet mums nuo to tik geriau! Beje, trys mano žmonės kadaise dirbo Akvitanijos naftos gręžiniuose.

— Tuomet viskas gerai. Rytoj pat trauksime į žvalgybą. Tikiuosi, visi sutinka persikelti iš šių vietų?

— Reiks balsuoti, — pratarė Mari Prel. — Suprantu, čia likti pavojinga, tačiau keliauti į šalį, kur gyvena šitie… — Ji linktelėjo į Vzliką, kuris tylėdamas klausėsi pokalbio. — Ne, reikia balsuoti!

— O, su jais, manding, susitarsime, — paprieštaravo Mišelis. — Beje, balsuoti galime, taip bus geriau.