Kosmoso robinzonai

Kai išvyniojome popierėlius, kurie mums atstojo biuletenius, radome du balsus „prieš”: Mari Prel bei mokytojo, visi likusieji buvo „už”.

— Žinote, dėde, mes veikiausiai nesugebėsime pergabenti jūsų observatorijos, — perspėjau aš. — Šiaip ar taip, neišsyk.

— Žinau, žinau. Bet jei pasiliksime čia, visi žūsime.

ŽYGIS

Po kelių dienų iškeliavome tyrinėti naftos: priešaky sunkvežimiuku važiavau aš, įkandin — trys mašinos su įranga ir dar vienas sunkvežimis su degalais gręžimo bokšto varikliui. Darbo ėmėmės nedelsdami. Kaip ir spėjau, nafta tyvuliavo negiliai: pasiekėme ją iš— gręžę vos aštuoniasdešimt trijų metrų gylio gręžinį. Ne be vargo pripildėme greitosiomis sumontuoto naftovežio cisterną ir pasiuntėme jį į kaimą, kur gyventojai jau statė naftos perdirbimo įrangą. Nepaisant viso čionykštės naftos primityvumo, išjos gavome padorios kokybės benziną.

Prie gręžinių praleidau du mėnesius. Vzlikas visiškai pasveiko ir atvyko pas mane; jis stebėtinai sparčiai mokėsi prancūzų kalbos, ir mudu plepėjomės it žemiečiai. Be to, ssvisas pasirodė besąs puikus žvalgybininkas; akylas ir nenuilstantis „kentauras” galėjo bėgti net devyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu!

Kiekvieną vakarą per radiją susisiekdavau su Taryba. Laivo brėžiniai buvojau parengti, gamykla pradėjo gaminti atskiras dalis, tačiau gyventi kaime darėsi vis baisiau. Hidros puldinėjo be atvangos, kautis su jomis buvo nepaprastai sunku, ir mes praradome dar septyniolika žmonių bei didžiąją bandos dalį. Naujienas bei laiškus atgabendavo naftovežių vairuotojai. Kai jiems su kroviniu tekdavo grįžti į žemiškąją teritoriją, vaikinai keikdavo viską pasaulyje.

Palikau prie gręžinio mane pavaduojantį meistrą ir kartu su Vzliku parsikrausčiau į kaimą Per tuos du mėnesius čia daug kas pasikeitė. Laukų pakraščiuose stovėjo lengvos, tačiau ganėtinai tvirtos slėptuvės, kad valstiečiai galėtų be didesnės rizikos nuimti derlių. Gamykla dideliais kiekiais leido bėgius, tačiau mes neturėjome valcavimo staklyno ir juos teko lieti; bėgiai išėjo grubūs, tačiau pakankamai tvirti. Didžiąją jų dalį panaudojome geležinkelio statybai — naujasis kelias vedė į pakrantę, kur dirbo laivų statykla. Laivo kilis jau gulėjo vietoje. Pats laivas turėjo būti keturiasdešimt septynių metrų ilgio, aštuonių pločio ir, pasak Etranžo skaičiavimų, plaukti septynių ar aštuonių mazgų greičiu. Šalia statyklos stūksojo kuro rezervuarai. Tuo metu atsargoje turėjome jau keturiasdešimt tūkstančių litrų degalų.

Aštuonis mėnesius vyko įtemptas darbas. Per tą laiką užbaigėme laivo korpusą ir sėkmingai nuleidome jį į vandenį. Dabar reikėjo įrengti laivo vidų ir pastatyti molą. Antrųjų gyvenimo Telo planetoje metų pabaigoje pirmasis mūsų laivas leidosi į bandomąjį plaukiojimą. Jis puikiai atrėmė bangas, nežymiai sūpavosi, tačiau kreiserinis greitis neviršijo šešių mazgų.

Mišelis su Breforu atliko skubų reisą į Kobalt Sičio prieigas; su savimi jie pasiėmė žemiškųjų žolių sėklų, kad iki to meto, kai pergabensime galvijus, kalvose jau nestigtų mūsų gyvuliams įprasto pašaro. Su jais išplaukė ir Vzlikas, kuriam pavedėme derėtis su savo gentimi. Vėliau ssvisas turėjo pasitikti mus ties Dordonės ir Dronos santaka. Prieš išplaukdamas Vzlikas atskleidė mums vieną įdomų dalyką: pasirodo, į Droną įteka siaura, tačiau ganėtinai gili upelė, srūvanti viso labo per trisdešimt kilometrų nuo mūsų nusižiūrėtos vietos. Mišelis ištyrinėjo tą upelę: laivas turės išmesti inkarą per penkiasdešimt kilometrų nuo Kobalt Sičio, bet žemiau upė visiškai tinkama laivybai.

Tuo tarpu mes pastatėme baržą su nedidele grimzle, kurią reikėjo traukti buksyru. Ir štai po pustrečių žemiškųjų gyvenimo Telo planetoje metų prasidėjo didysis žygis: į pietus išplaukė pirmasis karavanas. \ laivą sulipo septyniasdešimt penki žmonės, be to, juo gabenome ginklus, instrumentus, bėgius, diuralio bei plieno lakštus. Aš buvau kapitonas, Mišelis su Martina — mano padėjėjai. I baržą sukrovėme gamyklos garvežiuką, išardytą keltuvą bei degalus. Plaukėme atsargiai, apčiuopomis, visąlaik matuodami gylį. Retsykiais tekdavo trauktis nuo pakrančių, tačiau jūra liko rami.

Paprastai budėdavau laivo priešakyje ar ant kapitono tiltelio. Vanduo atrodė stulbinamai žalias. Aplink laivą šmėsčiojo kažkokie neaiškūs šešėliai, ir mano širdį kaskart sugniauždavo nerimas: kas žino, kokios pabaisos gali gyventi šiose gelmėse! „Konkeranas” — „Pergalingasis” — taip pakrikštijome savo pirmagimį — buvo apsiginklavęs dvidešimties milimetrų patranka bei kulkosvaidžiu, bet visi lengviau atsiduso tik tada, kai galiausiai pasiekėme Dordonės žiotis.

Mažiausiu greičiu leidomės upe aukštyn — ir, kaip paaiškėjo, ne veltui. Nepaisant nedidelės grimzlės, žiotyse dukart užplaukėme ant seklumų — laimei, buvo atoslūgio metas, ir su potvyniu laivas nuplaukė tolyn.