Kosmoso robinzonai

Užleidau vietą Smitui: kulkosvaidis jo rankose atrodė it vaikų žaislelis. Vaikinas uoliai nusitaikė į bangose snūduriuojantį kalmarą ir paleido seriją. Sužeistas gyvūnas iššoko iš vandens, paskui nėrė į dugną. Smitas jau taikėsi į antrąjį, tik ūmai prasidėjo tikra audra: denyje siautėjo dešimtys milžiniškų rankų, niokojančių viską iš eilės. Už borto skriejo nuplėšti turėklai, nulėkė priešakinio kulkosvaidžio skydas, žvangėdamas dužo stiklas, o vienas čiuptuvas įlindo pro iliuminatorių, pakeliui išplėšdamas ir rėmą. Baisingoji atauga niršiai rangėsi. Mišelį bloškė į sieną, mudu su Vilkinsu iš siaubo neįstengėme pakrutėti, ir tik Smitas išsyk atgavo amą. Nuplėšęs nuo kablio ugniagesių kirvuką plačiai užsimojo ir vienu smūgiu nurėžė čiuptuvą. Per pravertas duris puoliau prie radijo siųstuvo, ketindamas pasiųsti nelaimės signalą, kol dar nepraradome antenos stiebo. „Temereras” sūpavosi vis smarkiau. Girdėjau, kaip vienas jūreivis suriko: „Gelbėkitės! Skęstam!” Visa jūra virė nuo gyvatiškų ataugų smūgių, klaiku buvo žiūrėti. Ir tuomet nutiko stebuklas, išgelbėjęs mums gyvybes.

Per du šimtus metrų nuo laivo į vandens paviršių išniro plokščia bent dešimties metrų ilgio galva. Ji tarsi perskilo pusiau, atverdama godžius nasrus, nusmaigstytus baltais aštriais dantimis. Pabaisa vienu krimstelėjimu perkando pusiau pirmąjį „kalmarą” ir ne— gaišdama puolė prie kito. Greta išniro dar dvi tokios pat galvos, ir tarp atvykėlių bei „kalmarų” užvirė kova — tokia nirši bei žiauri, jog aš iki šiol nežinau, kiekgi ji truko — minutę ar visą valandą!

Lygiai taip netikėtai jūra nurimo, ant bangų liko sūpuotis vien čiuptuvų likučiai ir negyvi kūnai. Prabėgo bent dešimt minučių, kol galiausiai suvokėme, jog esam išgelbėti. Ir kai įsisąmoninome, visu greičiu leidomės į šiaurę.

Vakarop kairėje pasirodė uolėtas archipelagas; jo skardžiai saulėlydžio fone panėšėjo į pilių griuvėsius. Atsargiai prisiartinome. Kai iki kranto liko visai nebedaug, tarp dviejų dantytų uolų pastebėjau įtartiną bangavimą. Dar po minutėlės įžiūrėjome „kalmarų” būrį ir, staigiai pasukę dešinėn, visu greičiu grįžome į atvirą vandenyną palikdami pabaisas toli už paskuigalio.

Naktis pasitaikė šviesi, tviskėjo mėnesiena, ir mes galėjome plaukti nemažindami greičio. Vos neužkliudėme vienišo „kalmaro” snaudžiančio bangose, ir tučtuojau sudraskėme jį į skutelius raketų salve. Ryte priešaky pastebėjome salą.

O'Hara įlindo į kabiną drauge pasiimdamas ir žemėlapį, sudarytą pagal aerofotonuotraukas. Tame žemėlapyje mums pavyko aptikti ir šį žemės lopinėlį, ištįsusį iš rytų į vakarus, įsiterpusį tarp ekvatorinio kontinento, kurį palikome už nugaros, bei šiaurinio žemyno.

Fotonuotraukos, darytos iš didelio aukščio, buvo labai neryškios, tačiau jose aiškiai matėsi didžiulių miškų dėmės bei ašinė kalnų grandinės linija. Šiaurės rytuose už plataus sąsiaurio į objektyvo lauką pakliuvo dar kažkoks žemės lopinėlis. Nusprendžiau patyrinėti rytinį pirmosios salos krantą, pasiekti vakarinį antrosios kyšulį, o paskui sukti link didelio pusiasalio šiaurinio žemyno pietuose.

Nuplaukėme palei pietinį salos krantą. Jis buvo uolėtas, status ir atrodė ne itin svetingai. Salos gilumoje stūksojo neaukštų kalnų grandinė. Dienos pabaigoje pasiekėme rytinį iškyšulį ir išmetėme inkarą nedidelėje įlankėlėje.

Pakilo raudonoji saulė, nutvieksdama niaurią, plokščią ir beveik pliką pakrantę. Kai danguje nušvito Heliosas, geriau įžiūrėjome liūdną stepę, kurią nuo vandens skyrė siauras balto smėlio dryžis. Kai atlikome matavimus, paaiškėjo, kad tas siaurutis nuožulnus paplūdimys už kelių metrų kažin kodėl staigiai neria žemyn, ir prie pat kranto vandens gylis siekia dešimt jūrsieksnių[8]. „Temereras” surizikavo priplaukti dar arčiau. Lengvai permetėme tiltą kuriuo į krantą išriedėjo sunkvežimiukas. Raketinį įtaisą pakeitėme judresniu laivo kulkosvaidžiu ir į žvalgybą išleidome Mišelį, Vilkinsą bei Džeinsą. Ne be nerimo žvelgiau į mašiną, nykstančią už pirmojo šlaito. Laimė, sumintoje žolėje liko padangų žymės: jeigu kas, pagal jas nesunkiai surasime draugus.

Saugomas laivo raketų, išlipau į krantą ir apžiūrėjau artimiausias apylinkes. Žolėje pavyko surinkti kelias dešimtis nepaprastai įdomių Telo planetos „vabzdžių” pavyzdėlių. Pėdsakai smėlyje bylojo, kad čia veisiasi ir stambesni žvėrys. Po dviejų valandų variklio gausmas pranešė, jog sunkvežimiukas grįžta. Iš kabinos iššoko Mišelis.

— Kur kiti? — paklausiau.

— Pasiliko ten.

— Kur „ten”?

— Važiuojam, pamatysi. Mes kai ką suradome.

— Ką gi?

— Pamatysi pats…

Smalsumas nugalėjo protą: perdaviau vadovavimą Smitui ir sėdau į mašiną. Riedėjome per banguotą stepę su kur ne kur tamsuojančiomis giraitėmis. Prie vienos tokios ganėsi gyvūnų, panašių į beragius galijotus, banda. Dar po valandos išvydau dešimties metrų aukščio uolą; plokščioje jos viršūnėje stovėjo Džeinsas. Mišelis sustabdė sunkvežimiuką pačioje papėdėje. Mudu išlipome, aplenkėme uolą ir kitoje pusėje įžengėme į grotą.

— Ką apie tai manai? — paklausė Mišelis.