Kosmoso robinzonai

Nenuleisdamas akių nuo kompaso, vairavau šarvuotį į pietvakarius. Akmenuotas dryžis tęsėsi vos du ar tris kilometrus, o vėliau prasidėjo minkštas slidus gruntas. Etjenui teko išlipti ir užtempti ant sunkvežimio ratų grandines. Nepaisant draudimo, jis visgi pamėgino nutverti amebinį keturiasdešimties centimetrų skersmens padarą ir nusidegino ranką. Tų šliužų čia knibždėjo devynios galybės. Kai kurių skersmuo viršijo metrą. Mūsų akivaizdoje nuolat vyko žiaurios, nebylios ir lėtos grumtynės, po kurių nugalėtasis pranykdavo ir ištirpdavo nugalėtojo skrandyje.

Vargais negalais stūmėmės į priekį, iš po ratų fontanais tryško vanduo. Laimei, augmenija paklusniai lenkėsi ir gulė po šarvuočio grandinėmis. Mus be atvangos persekiojo supuvusių kiaušinių dvokas, kurį skleidė pūvančios žolės arba drebutiniai padarai. Po dviejų valandų tokio vargano važiavimo toli priešaky išvydome dūmų stulpą.

Vietovė pamažėle kilo, pasišlykštėtini šliaužiojantys padarai nyko. Tvirtu gruntu galėjome riedėti ir be grandinių. Dabar sunkvežirnis padidino greitį. Ir galiausiai tolumoje pamačiau siluetą — lėktuvą su nulūžusiais sparnais.

Pastebėję mus, amerikiečiai pamiršo atsargumą ir metėsi pasitikti mašinos. Visi, išskyrus vieną, vilkintį aviacinį kombinezoną dėvėjo JAV karinio jūrų laivyno uniformas. Atidariau užpakalines dureles ir įsileidau juos vidun. Devyniese vos tilpome mažame sunkvežimiuke, tačiau tai nekliudė amerikiečiams audringai reikšti savo jausmus. Savo tvirtais rankų paspaudimais jie vos nesulaužė man pirštų! Išsitraukiau iš po sėdynės butelį ir įpyliau jiems po puodelį konjako su vandeniu — gal nelabai šviežiu, užtat visiškai tinkamu gerti. Mano svečiai netruko įvertinti šią aplinkybę.

Pačiam vyriausiam iš jų buvo trisdešimt penkeri. Jis, kaip ekspedicijos viršininkas, pristatė man likusius, pradėdamas nuo baltaplaukio milžino, visa galva aukštesnio už mane: kapitonas Eliotas Smitas. Augalotas brunetas — kapitonas Ronaldas Briusteris. Ug— niaplaukį išgverusį vaikiną vadino Donaldu O'Hara, jis buvo leitenantas. Inžinierius Vilkinsas, trisdešimtmetis šatenas, su skvarbiomis juodomis akutėmis, spindinčiomis po plinkančia kakta. Plačiapetis seržantas Džonas Paris pasirodė besantis kanadietis. Beliko vyras aviatoriaus kombinezonu. Ekspedicijos vadovas bedė į jį pirštu ir tarė:

— O čia jums staigmena: Andrė Birabanas, geografas ir jūsų tėvynainis.

— Ak, koks malonus netikėtumas! — sušukau. — Žemėje dažnai girdėdavau jūsų vardą.

— Ir galiausiai leiskite prisistatyti pačiam: Arturas Džeinsas.

Savo ruožtu supažindinau juos su savo mechaniku ir tariau:

— O dabar, bičiuliai, reikia nuimti nuo jūsų lėktuvo viską ką galima išgelbėti, ir kuo greičiau traukti atgalios. Ar milžiniškos hidros daugiau nebuvo atskridusios?

— Ne, — atsakė Džeinsas. — Numuštųjų lavonai voliojasi anoje lėktuvo pusėje.

Apvažiavome nukentėjusį fiuzeliažą: anapus jo puvo rudos mėsos kalnai.

— Ar jums jau teko grumtis su panašiais padarais? — pasiteiravo Birabanas.

— Žinoma! Tik mūsiškės hidros buvo žalios ir mažėlesnės, nors tokios pat pavojingos. Jos negali įsibrauti į lėktuvą?

— Ne, kabina patikima.

— Tokiu atveju išsivesiu keturis iš jūsų; trys likusieji ir mano jūreivis pasiliks. Tuo tarpu išmontuokite visą ginkluotę. Ar šovinių jums pakaks?

— Turime pilną kovinį komplektą.

— Ginklus ir šaudmenis išgabensime paskutiniuoju reisu.

Džeinsas su manimi išsiuntė Smitą, Briusterį, Birabaną ir Vil- kinsą, o pats su likusiais užsidarė lėktuve.

Smitą pasisodinau greta: angliškai kalbėjau prastai, bet, kaip paaiškėjo, vaikinas gan padoriai mokėjo vokiečių kalbą, kuria aš šnekėjau laisvai, tad pakeliui mudu galėjome pasikalbėti. Sužinojau, kad Naujasis Vašingtonas — tai Jungtinių Valstijų teritorijos gabalėlis, nukritęs į Telo vandenyno vidurį. Iš penkiasdešimt penkių tūkstančių žmonių gyvi liko tik dešimt tūkstančių. Jų sala buvo maždaug trisdešimt septynių kilometrų ilgio ir dvidešimties kilometrų pločio; joje atsidūrė katastrofos apgriauta aviacijos gamykla, kurią amerikiečiai šiaip ne taip atstatė, žemdirbystei tinkami laukai, didelės ginklų bei maisto atsargos ir — tai visų svarbiausia — gana daug laivų: lengvasis prancūzų kreiseris „Siurkufas”, eskadrinis amerikiečių minininkas „Poupas”, Kanados torpednešys ir du prekybiniai laivai — norvegų pusiau krovininis ir argentiniečių tankeris. „Siurkufe” tarnavo mano mokyklos laikų draugas; deja, sužinojau, kad po katastrofos jis prapuolė ir yra laikomas dingusiu be žinios. Visi tie laivai plūduriavo atvirame vandenyne ir tik vėliau šiaip ne taip nusigavo iki Naujojo Vašingtono. Kai kurie atplaukė su savadarbėmis burėmis, apdaužyti, nuniokoti it po kautynių, bet visgi atplaukė! Jūreivius katastrofa užgriuvo milžiniškos bangos, pakilusios nuo pat vandenyno dugno, pavidalu.

— Kodėl gi jūs tik dabar išskridote į žvalgybą?